– Tu gal visai ribas pametei? – Tomas net nepakėlė akių nuo telefono, kai Rūta su rankine ant peties praėjo pro jį koridoriuje. – Kur dabar susiruošei?
Ji sustingo prie laukujų durų. Pirštai jau buvo apglėbę rankeną. Už lango gruodžio vakaras seniai buvo pavirtęs tamsia naktimi, o bute degė tik virtuvės šviesa – gelsva, nemaloni, sklindanti nuo senos lemputės, kurią Tomas žadėjo pakeisti dar spalį.
– Susitikti su Egle. Mes buvome sutarusios… – pradėjo Rūta, tačiau jis pagaliau atplėšė žvilgsnį nuo ekrano ir grubiai ją nutraukė.
– Nusispjaut man ant tavo grožio salono! Pirmiausia paruoši stalą mano mamos svečiams, o tada galėsi lėkti, kur tik nori! – iškošė jis. Jo balse nuskambėjo toks šaltumas, kad Rūta nejučia paleido durų rankeną.
Grožio salonas. Jis visada taip sakydavo – pašaipiai, ištęsdamas žodžius, lyg kalbėtų ne apie jos svajonę, o apie vaikišką žaisliuką. Nors Rūta pastarąjį pusmetį į tą sumanymą dėjo viską: iš buhalterės atlyginimo atidėtus pinigus, laiką, jėgas ir paskutinius vilties likučius. Eglė jau buvo suradusi patalpas, o pirmadienį jos ketino pasirašyti nuomos sutartį. Atrodė, kad viskas pagaliau pajudėjo iš vietos.
– Tomai, juk mes dėl šito susitarėme dar prieš savaitę. Aš nežinojau, kad tavo mama…
– Dabar jau žinai, – nukirto jis ir pakilo nuo sofos.
Tomas buvo stambus, vilkėjo ištampytus marškinėlius su kečupo dėme ant krūtinės. Priėjęs arčiau, jis atsinešė ir alaus kvapą.
– Bus dvylika žmonių. Mama paskambino prieš valandą. Sakė, atvažiuos Janina su šeima, Marius su žmona, dar teta Asta… Žodžiu, pasirūpink stalu. Salotos, užkandžiai, dar kažkas. Pati supranti.
Dvylika žmonių. Trečiadienį. Likus trims dienoms iki savaitgalio, kai ji pati dirba iki aštuonių vakaro, kai dar reikia nupirkti maisto, gaminti, tvarkyti tą amžinai užverstą butą. Rūta stipriau suspaudė rankinės dirželį, ir oda nemaloniai sugirgždėjo po pirštais.
– Tomai, aš negaliu atšaukti susitikimo. Tai labai svarbu. Jei iki penktadienio nesumokėsime avanso, prarasime patalpas.
Jis vyptelėjo. Ne šyptelėjo, o būtent vyptelėjo – kreivai kilstelėjo lūpą, lyg ji būtų pasakiusi visišką kvailystę.
– Tu rimtai manai, kad tavo salonėlis svarbesnis už šeimą? Mama specialiai visus sukvietė, nori pranešti… – jis staiga nutilo, bet Rūta tą pastebėjo. Pastebėjo ir nebaigtą sakinį, ir tai, kaip skubiai jis pasuko kalbą į šalį. – Trumpai tariant, ne tavo reikalas. Padengsi stalą, ir baigta.
Ji stovėjo prie durų, vis dar laikydama rankinę, o viduje lėtai vertėsi kažkas sunkus ir šaltas. Taip nutikdavo ne pirmą kartą per pastaruosius mėnesius. Tiesą sakant, ne pirmą kartą ir per visus šiuos metus. Tomas keitėsi. O gal tiesiog nustojo apsimetinėti? Anksčiau jis bent vaidindavo, kad jos klausosi. Anksčiau atsiprašydavo, kai pratrūkdavo. Dabar neliko net to.
– Gerai, – tyliai ištarė Rūta ir nusikabino rankinę nuo peties.
Tomas patenkintas linktelėjo ir sugrįžo prie sofos. Pasiėmė pultelį, įjungė kažkokią pramoginę laidą. Juokėsi iš kvailų juokelių, gurkšnodamas alų tiesiai iš skardinės. O Rūta nuėjo į virtuvę ir išsitraukė telefoną.
„Egle, atleisk, šiandien nepavyks. Gal rytoj susiskambinam?“
Atsakymas atėjo beveik iškart: „Rūta, tai jau trečias kartas per mėnesį. Kas vyksta?“
Kas vyksta? Rūta pažvelgė pro langą. Už stiklo mirgėjo vakarinio miesto šviesos, kažkur žmonės gyveno savo gyvenimus, susitikinėjo, juokėsi, kūrė planus. O ji stovėjo virtuvėje su frotiniu chalatu, kurį Tomas vadino „bobutišku“, ir nežinojo, ką parašyti draugei.
„Viskas gerai. Tiesiog pavargau. Rytoj tikrai susitiksim.“
Padėjusi telefoną ant stalo, ji atidarė šaldytuvą. Viduje beveik tuščia. Vadinasi, teks eiti į parduotuvę. Dvylika žmonių. Salotos, užkandžiai, karštas patiekalas. Gal kokios mėsos? Anyta mėgo vištienos užkepėlę su grybais, nors vis tiek visada rasdavo prie ko prikibti: tai grybai ne tokie, tai sūris ne taip išsilydęs.
– Rūta! – iš kambario riktelėjo Tomas. – Alaus daugiau nėra?
– Nėra! – atšaukė ji.
– Nubėk į parduotuvę!
Rūta neatsiliepė. Tik ištraukė iš spintelės užrašų knygelę ir ėmė rašyti produktų sąrašą. Trys viščiukai. Bulvių – kokie trys kilogramai. Morkos, svogūnai, majonezas, kiaušiniai… Skaičiai galvoje dėliojosi patys: išeis maždaug penkiasdešimt eurų, gal ir visi šešiasdešimt. O jos kortelėje iki atlyginimo kaip tik buvo likę šešiasdešimt penki eurai.