Tai buvo ne šiaip likutis sąskaitoje. Būtent tuos pinigus ji buvo atsidėjusi pirmajai įmokai už įrangą.
Rūta stipriai užmerkė akis. Smilkiniuose tvinksėjo taip, lyg kas būtų daužęs iš vidaus. Ir tada, visai netikėtai, prieš akis šmėstelėjo jų vestuvės. Rugpjūtis, prieš ketverius metus. Tomas tada, susigėdęs ir kartu labai rimtas, skaitė jai savo paties sukurtas eiles — naivias, keistokas, bet kažkuo graudžiai šiltas. Žadėjo nešioti ant rankų. Kartoti, kad jie bus viena komanda. Komanda… Dabar nuo to žodžio norėjosi tik nusijuokti.
– Rūta, tu mane išvis girdi?! – iš kambario piktai suriko jis.
Ji pramerkė akis.
– Girdžiu, – tyliai atsakė. – Nueisiu.
Užsimetė striukę, įsispyrė į sportbačius, pasiėmė rankinę ir kortelę. Laiptinėje tvyrojo drėgmės ir seno tabako kvapas. Liftas, kaip ir įprasta, neveikė. Septyni aukštai žemyn — pro apipaišytas sienas, pro duris, už kurių moteris spiegiančiu balsu barė vaikus.
Lauke spaudė šaltis. Rūta ėjo greitai, beveik bėgte, link visą parą dirbančios parduotuvės už kampo. Pro šalį švilpė automobiliai, šaligatviu traukė besijuokiančios kompanijos, kažkas fotografavosi prie žibančios eglutės. Miestas jau gyveno artėjančiomis šventėmis. Visi ruošėsi Naujiesiems. O jos galvoje sukosi tik sąrašas: alus, vištiena, bulvės…
Parduotuvėje buvo per šviesu ir tvanku. Ji greitai susikrovė viską į krepšį, nuėjo prie kasos. Suma ekrane blykstelėjo beveik kaip nuosprendis — šešiasdešimt trys eurai. Mokėjimas praėjo. Sąskaitoje liko du eurai. Du eurai iki gruodžio dvidešimt septintosios.
Grįžusi namo ji rado Tomą jau miegantį ant sofos. Išsidrėbęs, tyliai knarkiantis, su telefonu ant krūtinės. Televizorius vis dar kažką kalbėjo tuščiam kambariui. Rūta nunešė maišus į virtuvę, užgesino šviesą svetainėje ir pridarė duris.
Paskui atsisėdo prie stalo. Išsitraukė telefoną ir parašė Eglei: „Nepyk ant manęs. Aš viską paaiškinsiu.“
Tik paaiškinti nebuvo ko. O gal kaip tik buvo per daug. Ir pradėti ji bijojo, nes vos tik pradėtų, viskas subyrėtų. Tas trapus kortų namelis, kurį pastaruosius mėnesius ji vis dar bandė laikyti, galutinai sugriūtų.
Rūta padėjo galvą ant sulenktų rankų ir taip liko sėdėti. Tuščioje virtuvėje kapsėjo čiaupas, šaldytuvo lemputė protarpiais sumirksėdavo. Rytoj ateis kita diena. Poryt — dar viena. O trečiadienį susirinks svečiai, ji šypsosis ir nešios mišraines. Anyta būtinai mestelės kokią pastabą apie jos šukuoseną arba suknelę. Tomas juoksis kartu su visais.
Nes taip juk būdavo visada.
Ryte Tomas išėjo anksti. Trenkė durimis net neatsisveikinęs. Rūta gulėjo lovoje įsmeigusi žvilgsnį į lubas ir klausėsi, kaip jo žingsniai tolsta laiptinėje. Telefono ekrane švietė septynios. Dar būtų galėjusi valandą pamiegoti, bet miegas nebegrįžo.
Ji atsikėlė, įjungė virdulį. Kriauklėje stūksojo vakarykščių indų kalnas — savaime aišku, Tomas jų nebuvo nė palietęs. Rūta mechaniškai muilino lėkštes, kai suskambo telefonas. Numeris nepažįstamas.
– Klausau?
– Rūta? – prabilo vyriškas balsas, nepažįstamas, su vos juntamu akcentu. – Mano vardas Andrius. Skambinu dėl jūsų vyro.
Širdis nusirito kažkur žemyn. Avarija? Ligoninė? Nelaimė? Kai septintą ryto skambina svetimas žmogus, protas pirmiausia nupiešia patį blogiausią vaizdą.
– Kas atsitiko? – iškvėpė ji.
– Nieko baisaus. Tik norėjau perspėti… asmeniškai. – Jis trumpam nutilo. – Jūsų vyras susitikinėja su mano žmona. Jau keturis mėnesius.
Rūta sustingo su šlapia kempine rankoje. Iš gerklės neišėjo nė garsas. Galvoje staiga pasidarė tuščia. Balta, spengianti tuštuma.
– Jūs dar girdite mane? – paklausė vyras.
– Taip, – vos girdimai ištarė ji. – Aš… iš kur jūs žinote?
– Radau jų susirašinėjimą. Po Naujųjų jie ketina apsigyventi kartu. Tomas jai pažadėjo, kad sausį išsiskirs su jumis. Sakė, kad jau viską nusprendė.
Kempinė išslydo iš pirštų ir pliaukštelėjo į kriauklę. Rūta įsitvėrė stalo krašto, nes akimirką pasirodė, kad grindys po kojomis pajudėjo.
– Kas ji? – paklausė, ir jos pačios balsas nuskambėjo svetimai.
– Janina. Jūsų anytos draugė.
Janina. Ta pati Janina, kuri trečiadienį turi ateiti į svečius. Ta, dėl kurios ji privalo dengti stalą dvylikai žmonių. Rūta staiga nusijuokė — aštriai, isteriškai, visiškai nevaldydama savęs.
– Jums viskas gerai? – sunerimo Andrius.
– Taip, – atsakė ji pro juoką. – Tiesiog… jis liepė man paruošti jai vakarienę. Jai ir visiems kitiems. Suprantate?
– Suprantu, – tyliai tarė Andrius. – Todėl ir paskambinau. Negalėjau tylėti.