— Aš tekėsiu už tavo buvusio vyro. Taigi, mažute, pats metas susikrauti daiktus ir atlaisvinti butą, — pareiškė meilužė.
Rasa vos prieš kelias minutes buvo užmigdžiusi dukrą Ugnę. Ji pati jau ketino gultis, pasimėgauti reta tyla ir jaukumu savo erdviame bute.
Tačiau ramybę perkirto durų skambutis. Melodingas signalas pranešė apie netikėtą viešnią.
— Na štai, vadinasi, ramus vakaras neįvyks, — pašaipiai sumurmėjo Rasa ir nuėjo prie durų.
Už jų stovėjo neaukšta mergina trumpais šviesiais plaukais ir didelėmis rudomis akimis. Ji įdėmiai nužvelgė šeimininkę, tarsi mėgintų ką nors suprasti ar prisiminti.
— Klausau? — paklausė Rasa, nežymiai suraukdama antakius.
— Oi, atsiprašau, — mergina lyg atsitokėjo iš savo minčių. — Aš Aurelija.
— Malonu, — sausai atsakė Rasa, sukryžiuodama rankas ant krūtinės. — Atėjote dėl ko nors konkretaus?
— Taip, taip, žinoma, — kelis kartus paskubomis pakartojo nepažįstamoji. — Aš Aurelija.
— Šitą jau užfiksavau, — šaltai tarstelėjo Rasa, ir balse pasigirdo susierzinimo gaida. — O esmė?
— O jūs Rasa? — nedrąsiai pasitikslino mergina.
— Taip. Kuo galiu padėti?
— Supraskite, — staiga linksmai prabilo ji, — aš esu Manto sužadėtinė!
Rasa nustebusi kilstelėjo antakius, o akys akimirkai išsiplėtė.
„Na žinoma, mano buvęs užkariautojas jau spėjo susirasti naują egzempliorių“, — šmėstelėjo jai galvoje, kai ji vertinančiu žvilgsniu perbėgo per Aurelijos figūrą. „Kita vertus, kodėl man turėtų rūpėti jo kolekcija?“
— Matote, norėčiau su jumis pasikalbėti apie savo vyrą… tiksliau, apie sužadėtinį, — tęsė Aurelija, nervingai šypsodamasi.
— Abejoju, ar mano prisiminimai jums bus naudingi. Mes išsiskyrę, — nukirto Rasa.
— Žinau. Mantas man sakė. Aš atėjau ne bartis!
Rasa mintyse net nusijuokė: „O dėl ko man su tavimi bartis? Aš jam nebe žmona, o tu man — visiškai svetimas žmogus.“
— Norėčiau išgirsti iš jūsų, koks yra mano Mantas, — Aurelija ištarė beveik sulaikiusi kvėpavimą.
„Mano?“ — tas žodis nemaloniai brūkštelėjo per Rasos sąmonę. „Kadaise jis buvo mano…“
— Gerai, užeikite, — galiausiai atsiduso Rasa.
Ji įleido nelauktą viešnią į prieškambarį. Tiesą sakant, jai pačiai buvo smalsu, kaip dabar gyvena buvęs vyras. Pastaruoju metu jis visai neskambino, tik tvarkingai pervesdavo alimentus.
Rasa užkaitė virdulį, į skaidrų arbatinuką subėrė rožių žiedlapių arbatą, ant padėklo padėjo du puodelius ir sausainių lėkštelę, o tada viską nunešė į svetainę.
Aurelija tuo metu kruopščiai slinko palei sienas, apžiūrinėdama paveikslus, knygų lentynas, pirštais perbraukdama per knygų nugarėles. Ji žvalgėsi taip smalsiai, lyg būtų atėjusi ne į svečius, o į ekskursiją.
— Kaip čia gražu! Erdvė, lubos… Tie didžiuliai langai, parkas už jų! Aš seniai svajojau apie tokius namus, — susižavėjusi atsiduso ji.
— Taigi, ką norėjote išgirsti? — paklausė Rasa, padėdama padėklą ant staliuko.
— Na, iš esmės viską, — atsakė Aurelija, tačiau jos dėmesys jau nuklydo kitur. Ji priėjo prie vienų durų. — O kas čia?
— Neatidarinėkite, — griežtai perspėjo Rasa. — Ten miega mano dukra.
— A, taip, Mantas minėjo, kad turite dukrą. Kuo ji vardu?
— Ugnė, — trumpai atsakė Rasa.
— Taip, Ugnė! — Aurelija atsisuko, bet tuoj pat patraukė prie kitų durų. Net nepaprašiusi leidimo ji nuspaudė rankeną ir įžengė vidun.
— Atsiprašau, kur jūs einate?! — pasipiktino buto šeimininkė, skubėdama paskui ją.
— Noriu apžiūrėti visus kambarius, — nerūpestingai mestelėjo viešnia.
— Klausykite, uždarykite duris ir išeikite iš ten, prašau!
— Kodėl? — įsižeidusi atšovė Aurelija. — Juk čia mano namai!
— Ką?! — Rasa akimirkai net nepatikėjo savo ausimis.
— Taip, mano namai. Aš tekėsiu už Manto, o jis man juos padovanos. Todėl aš… — Aurelija atsigręžė ir smigiu žvilgsniu pervėrė Rasą. — Todėl, mažute, tau metas atlaisvinti vietą.
— Ar pati girdi, ką kalbi? — pro sukąstus dantis ištarė Rasa, vos tramdydama įsiūtį.
— Man visiškai nesvarbu, ką tu apie tai manai! Aš atėjau įvertinti sužadėtinio dovanos. Nenoriu vėliau atsidurti kokiame nors užkampyje. O čia visai tinka… — pradėjo Aurelija.
— Užteks! Tavo spektaklis baigtas. Nedelsdama palik mano butą! — skambiu, tvirtu balsu pareiškė Rasa.
— Tu man neaiškinsi! — atkirto Aurelija ir jau tiesė ranką prie kitos durų rankenos.
Rasa staigiai šoko į priekį ir sugriebė moterį už pirštų. Aurelija susvyravo, vos išlaikė pusiausvyrą ir šastelėjo į šoną. Rasa ramiai, bet kietai uždarė duris.
— Lauk iš čia, — sušnypštė ji, jausdama, kaip viduje verda pyktis.
— Oho, kokia griežta! Klausyk dabar, mažute: duodu tau dvi savaites. Po jų aš gyvensiu čia. Supratai?
Nuo tokio įžūlumo Rasa neteko amo. Seniai nebuvo susidūrusi su tokio tipo žmonėmis.
— Išeik, — tyliai, bet lediniu ryžtu pakartojo ji.
— Jau einu. Nors paveikslų dar nespėjau iki galo apžiūrėti, bet nieko. Adresą žinau. Iki!
Aurelija puolė prie batų, paskubomis juos apsiavė ir, nelaukdama, kol ją išves fiziškai, išlėkė į laiptinę.
— Dvi savaitės! — dar kartą riktelėjo ji ir skubiai nudundėjo laiptais žemyn.
Rasa trenkė durimis, atsirėmė į jas nugara ir pajuto, kaip klastingai virpa keliai.
„Kas čia ką tik buvo?“ — mintyse blaškėsi ji. „Mantas negalėtų taip pasielgti. Jis juk pažadėjo… O gal čia tik kokios nors jo gerbėjos kvailas išsišokimas?“
Ji pažvelgė į laikrodį. Buvo jau vėlu, tačiau miegas dingo tarsi ranka nubrauktas. Reikėjo skambinti Mantui. Bet pirmiausia Rasa tyliai pravėrė Ugnės kambario duris. Mergaitė ramiai miegojo, apsikabinusi pliušinį meškiuką. Rasa niekam nebūtų leidusi sudrumsti jų ramybės, juolab kažkokiai pasipūtusiai moteriškei, įsivaizduojančiai save šių namų šeimininke.
Daugiabučių languose žibėjo gelsvos šviesos, gatvės žibintai jau degė, ant šaligatvių mesdami ištįsusius šešėlius.
Rasa neramiai vaikščiojo po svetainę. Plona ranka ji vis taisė išsprūdusias plaukų sruogas. Mintys pynėsi į mazgą, širdis daužėsi pašėlusiu ritmu. Aurelijos žodžiai — naujos buvusio vyro mylimosios žodžiai — be perstojo aidėjo galvoje.
Butas, kuriame gyveno Rasa su Ugne, buvo tikri namai. Minkšta sofa su raštuotomis pagalvėlėmis, lentynose sustatytos mėgstamos knygos, ant sienų kabančios nuotraukos — visa tai kūrė saugumo, pastovumo ir savos vietos jausmą. Tačiau dabar ta ramybė staiga pasirodė trapi, lyg galinti subyrėti nuo vieno neatsargaus prisilietimo.
Ji prisiminė susitarimą su Mantu: kol Ugnė baigs mokyklą, jos liks gyventi šiame bute. Todėl jo „sužadėtinės“ pareiškimas prilygo antausiui.
Nebegalėdama tverti nežinios, Rasa čiupo telefoną, surinko buvusio vyro numerį ir prispaudė aparatą prie ausies. Po kelių signalų pasigirdo pažįstamas balsas:
— Ko? — burbtelėjo Mantas, net nepasisveikinęs.
— Kaip man tai suprasti? — pratrūko Rasa, stengdamasi kalbėti tyliau, kad nepažadintų Ugnės. — Pas mane atsibeldė kažkuri tavo naujoji furija ir liepė išsikraustyti iš buto. Čia tavo prastas pokštas ar jau naujas niekšybės lygis?
— Gerai, supratau, — tarė Mantas. — Svarbiausia, tik nesinervink.
Rasa nuėjo į virtuvę. Nedidelė patalpa su senais, bet kruopščiai prižiūrimais baldais jai visada buvo tarsi priebėga. Tik šįkart net ir ji atrodė slegianti.
— Nesinervinti? — sunkiai pakartojo Rasa, vos suvaldydama balsą.