— Tikrai labai „ramina“, — sušnypštė ji, stengdamasi nepakelti tono. — Pirmiausia atsiuntei savo prijaukintą skalikę, o pats net nesugebėjai paskambinti. Koks subtilumas, Mantai. Tiesiog pavyzdinis.
— Tu puikiai žinojai, kad butas tau nepriklauso, — ramiai tęsė Mantas, lyg jos pašaipos nė nebūtų girdėjęs. — Mama jį man padovanojo dar prieš mūsų vestuves. Nepameni?
— Atsimenu kuo aiškiausiai, — tuoj pat atšovė Rasa. — Tavo mama jį dovanojo mums vestuvių proga. O paskui tu pabėgai, palikęs mane su mūsų dukra. Ir, jei mano atmintis manęs neapgauna, pats žadėjai, kad mūsų neliesi, kol Ugnė baigs mokyklą. Ar tavo pažadai irgi turi galiojimo terminą?
— Nereikia kabintis į tas senas priesaikas, laikai pasikeitė, — bandė išsisukti jis.
— Nevinguriuok. Tu davei žodį, — spaudė Rasa.
— Taip, daviau. Bet dabar man reikia buto, — be jokio virptelėjimo balse pareiškė Mantas.
— Tu… be sąžinės, — prasiveržė jai, tačiau ji tuoj pat susitvardė. — Šlykštu. Tiesiog šlykštu.
— Mes čia aiškinsimės santykius ar kalbėsime apie esmę? — paklausė jis kone abejingai.
— Pasakyk Aurelijai, kad ji daugiau nedrįstų… — pradėjo Rasa, bet Mantas ją nukirto.
— Ne, — griežtai tarė jis. — Buto reikia man. Blogai tik tai, kad ji pirma pasirodė pas tave.
— Vadinasi, pats pabijojai ir pasiuntei tarnaitę? — kandžiai metė Rasa.
— Užteks tuščių kalbų. Prašau per dvi savaites išsikraustyti, — tiesiai ir šaltai pasakė Mantas.
— O kur man eiti? — pasipiktinimas perskrodė Rasos balsą. — Tu juk žinai, kad kito būsto neturiu!
— Išsinuomosi. Alimentus pervedu, ir ne simbolinius. Nuomai pakaks, — tvirtai atsakė jis.
— Taip žmonės nesielgia, Mantai. Tu pažadėjai, — jos balse nuskambėjo maldavimas, ir Rasa tą pačią akimirką savęs už tai nekentė.
— Baik. Kito buto aš neturiu, bent jau tokio. Dvi savaitės — daugiau negu pakankamai susirasti, kur gyventi. Supratai?
— Ne, tai tu nesupranti. Čia gyvena tavo dukra. Pakartosiu — tavo dukra. Ta, kurios neaplankai, kurios net per gimtadienį nepasveikinai. Ar tu apskritai ją prisimeni?
Ragelyje įsivyravo sunki tyla. Po kelių akimirkų pasigirdo atodūsis. Mantas dar patylėjo, o tada šaltai ištarė:
— Dvi savaitės.
Ryšys nutrūko.
Rasa bejėgiškai nusmuko ant kėdės. Už lango tirštėjo vakaras, o jos viduje tamsa darėsi dar sunkesnė, dar klampesnė.
Naktis slinko lėtai ir kankinamai. Rasa beveik neužmerkė akių — mintys draskė viena kitą, neleisdamos nė trumpam atsikvėpti. Butas iš tiesų nebuvo jos nuosavybė. Teisiškai Mantas galėjo ją išprašyti. Alimentus jis mokėjo, tačiau nuoma suvalgytų beveik viską. Jokio aiškaus kelio ji nematė.
Pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas į kambarį ėmė skverbtis blyški aušros šviesa. Pilkšvi šešėliai slinko sienomis, o Rasa, lyg užprogramuota, judėjo virtuvėje ir ruošė dukrai pusryčius. Jos veidas buvo išbalęs, o patamsėję paakiai išdavė bemiegę naktį.
Pamaitinusi Ugnę ir jau besiruošdama išeiti pasivaikščioti, Rasa išgirdo skambutį. Už durų stovėjo Birutė, Manto motina. Nors sūnaus santuoka buvo seniai subyrėjusi, močiutė pas jas užsukdavo beveik kasdien. Ji nuoširdžiai mylėjo anūkę: vesdavosi ją į lauką, padėdavo maudyti, mokė vaikščioti, o dabar — piešti ir skaityti.
Birutė įdėmiai nužvelgė marčią.
— Kas tau nutiko? — paklausė ji, akimis sustodama ties Rasos pajuodusiais paakiais.
Rasa giliai įkvėpė, susiėmė ir tyliai atsakė:
— Mantas mane iškrausto.
— Na, na. Papasakok, — Birutė paėmė anūkę ant rankų, pabučiavo į skruostą, paskui nuėjo į svetainę ir patogiai įsitaisė fotelyje. — Tik be lyrikos. Faktus.
Rasa viską išklojo nuo pradžių: kaip pasirodė Aurelija, kaip pareikalavo atlaisvinti butą, kaip paskambino buvęs vyras ir bejausmiu balsu patvirtino tą patį.
— Dvi savaitės, suprantate? Vos dvi savaitės! Kur man dingti? — Rasa išskėtė rankas ir žvilgtelėjo į baldus. — O ką daryti su visais daiktais? Išmesti į konteinerį?
Birutė nuleido galvą. Kurį laiką ji tylėjo. Paskui pakilo, priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į kieme, prie parko, žaidžiančius vaikus. Grįžusi prie fotelio prabilo jau ramesniu, žemesniu balsu:
— Tai mano sūnaus teisė. Butas jo. Jis gali elgtis su juo taip, kaip nusprendžia.
— O Ugnė? — priminė Rasa.
— Nežinau, — moteris susigūžė, lyg tas klausimas būtų palietęs skaudžią vietą. — Tikrai nežinau, — pakartojo ji, priėjo prie anūkės ir perbraukė jai per plaukus.
— Bet juk jis pažadėjo, — atkakliai priminė Rasa buvusio vyro žodžius.
— Mieloji, Manto pažadai tokie pat tikri kaip kai kurios jo mokesčių deklaracijos, — Birutė atsisėdo šalia anūkės, pažvelgė į vaikišką piešinį, paėmė pieštuką ir atsargiai pataisė vieną liniją. — Padėtis tokia: pirma, nesugniužk anksčiau laiko. Ką Mantas konkrečiai susigalvojo, aš nežinau. Jis jau seniai manęs nebeįtraukia į savo „genialius“ finansinius planus ir asmenines intrigas. Bet, — ji vėl švelniai paglostė Ugnę, — aš su juo pasikalbėsiu.
— Ačiū, — Rasos balse atsirado atsargi, dar labai trapi viltis.
— Pasikalbėsiu, — tvirtai pakartojo Birutė ir pakilo prie durų.
— Jūs jau išeinate? — nusivylusi paklausė Rasa, sekdama ją akimis.
— Taip. Turiu pasiruošti pokalbiui su mūsų finansų genijumi, — atsakė močiutė, avėdamasi batus. Pravėrusi duris dar pridūrė: — Be rimtų argumentų prieš jį nelaimėsi.
Ji išėjo į laiptinę, o Rasa liko viena su keistu jausmu — lyg viltis būtų sumišusi su dar didesne baime. Sunkios durys dusliai užsitrenkė, ir moteris vėl stovėjo bute, kuris galbūt netrukus nebebus jos namai.
Birutė išėjo į lauką. Rudens vėjas tuoj pat sujaukė plaukus ir privertė ją susigūžti. Ji trumpam sustojo, stebėdama, kaip šaltame ore sukasi nukritę lapai. Tas vaizdas netikėtai grąžino ją į dieną, kai mirė jos vyras Andrius.
Prisiminimai buvo apsiblausę, tarsi aptraukti migla. Mantas tada tebuvo dvejų. Ji vėl pajuto tą seną pasimetimą, tą bejėgiškumą, kuris anuomet buvo smaugęs iš vidaus — tą patį nevilties svorį, kuris dabar, regis, gniuždė Rasą. Lėtai priėjusi prie automobilio, Birutė atsisėdo už vairo. Salone tvyrojo lengvas levandų kvapas — jos mėgstamų kvepalų aromatas.
Žvelgdama į beveik tuščią gatvę ji prisiminė, kaip sunkiausiu metu nuo jos nusisuko net pačios motina. Vienintelė, ištiesusi ranką, buvo Ona — jos anyta, Andriaus mama. Ji leido jaunai našlei su mažu vaiku apsigyventi savo erdviame bute. Vėliau, Onai mirus, tas būstas atiteko Birutei.
Ji prisisegė saugos diržą, įkišo raktelį ir užvedė variklį.
— Negražu, sūnau. Labai negražu, — ištarė ji nematomam pašnekovui, ir balse suskambo ledinis priekaištas. — Vyras nesislepia už kažkokios… Aurelijos nugaros. Tai bailu, Mantas. Labai bailu.
Automobilis pajudėjo švelniai, beveik be garso. Gatvės buvo pustuštės. Birutė važiavo neskubėdama, paskendusi mintyse ir prisiminimuose, vis iš naujo dėliodama galimus būsimo pokalbio žingsnius.
Praėjo kelios dienos. Birutė nusprendė užsukti aplankyti savo anūkės Ugnės.