– Mama, tėtis, Mantas su Asta šeštadienį atvažiuoja. Mėnesį pas mus pagyvens.
Tomas tai ištarė taip, lyg tarp kitko. Stovėjo prie šaldytuvo, gėrė kefyrą tiesiai iš pakelio ir nykščiu braukė per telefono ekraną. Tonas buvo toks, tarsi būtų pranešęs, kad rytoj lis.
Rankose laikiau lėkštę. Padėjau ją ant stalo. Labai lėtai ir atsargiai.
– Mėnesį, – pakartojau.
– Taip. Tėčiui atostogos, mama jau seniai norėjo atvažiuoti. Mantas irgi prisijungs su Asta. Pabūsime visi kartu, – jis šyptelėjo, net nepakeldamas akių nuo telefono. – Juk viskas normalu.
Normalu. Mes susituokę septynerius metus. Per tą laiką jo giminaičiai pas mus buvo apsistoję keturis kartus. Kiekvieną sykį – ilgiau nei savaitei. Kiekvieną kartą – beveik be jokio įspėjimo. Na, beveik. Trys dienos juk laikomos įspėjimu, ar ne?
Aš dirbu buhaltere nuotoliniu būdu. Mano „kabinetas“ – aštuoni kvadratiniai metrai šalia miegamojo. Stalas, kompiuteris, segtuvai, dokumentai. Viskas sudėliota iki centimetro tikslumu, nes mūsų butas – dviejų kambarių. Ne rūmai.
– Tomai, – stengiausi, kad balsas neskambėtų nei per garsiai, nei per aštriai. – Mes gyvename dviese. Kambarių turime du. Kur ketini suguldyti keturis suaugusius žmones?
Tik tada jis pagaliau atsiplėšė nuo ekrano.
– Mama su tėčiu miegos svetainėje ant sofos. Mantas su Asta – tavo darbo kambaryje. Nupirksime pripučiamą čiužinį.
– O kur tada dirbsiu aš?
– Prie virtuvės stalo, – jis gūžtelėjo pečiais. – Arba miegamajame. Juk turi nešiojamą kompiuterį.
Stovėjau ir žiūrėjau į jį. Jis net nepaklausė mano nuomonės. Nei „ar galima“, nei „ką apie tai manai“. Tiesiog pastatė prieš faktą. Lyg butas būtų tik jo, o aš – kažkoks priedas prie interjero.
– Galėjai bent pasitarti su manimi, – pasakiau.
– O ką čia tartis? Tai mano tėvai. Ne svetimi žmonės.
Ne svetimi. Bet ir ne mano. Įtraukiau oro. Tada lėtai iškvėpiau.
– Gerai, – tariau. – Tik viena sąlyga. Gaminsi tu. Tvarkysi tu. Tai tavo svečiai, vadinasi, ir rūpinsiesi jais tu.
Tomas nusijuokė. Taip, lyg būčiau pasakiusi pokštą.
– Rasa, na ką tu čia dabar. Mama pati viską pagamins. Ji gi mėgsta suktis virtuvėje.
Nieko neatsakiau. Pusę metų taupiau pinigus. Kas mėnesį po septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt eurų iš papildomų užsakymų, kuriuos imdavau po pagrindinio darbo. Vakarais, naktimis. Tikrindavau svetimus balansus, kad susirinkčiau atostogoms. Normalioms atostogoms – prie jūros, ramybėje, be triukšmo. Atskiroje kortelėje gulėjo keturi šimtai aštuoniasdešimt eurų.
Mano mažas pabėgimo planas. Tada dar nežinojau, kad jo prireiks taip greitai.
Šeštadienį jie atvyko. Visi keturi. Su trimis lagaminais, dviem krepšiais ir pirkinių maišeliais iš „Maximos“ – trys stiklainiai raugintų agurkų ir pakelis grikių. Matyt, lauktuvės.
Pirmoji į butą įžengė Birutė. Stambi moteris, ant kiekvieno piršto po žiedą, o balsas toks, kad nuo jo turbūt krūptelėdavo net kaimynų katės. Ji peržvelgė prieškambarį taip, lyg priiminėtų objektą po remonto.
– Ankšta pas jus, – pasakė vietoj „labas“. – Ir šitie tapetai… Kiek galima? Jau praeitą kartą sakiau.
– Laba diena, – atsakiau.
Uošvis Algirdas – tylus, beveik nepastebimas vyras – tik linktelėjo man ir iškart nuėjo prie televizoriaus. Mantas, vyresnysis Tomo brolis, įspraudėsi pro duris šonu. Paskui jį įėjo Asta – liesutė, nekalbi, su akimis, kurios nuolat žiūrėjo į grindis.
Tomas lakstė po butą. Nešiojo lagaminus, stumdė baldus mano kabinete, tiesė pripučiamą čiužinį. Čiužinys užėmė pusę kambario. Mano darbo stalą pristūmė prie sienos taip, kad kėdė prie jo jau nebetilpo.
– Aš juk čia dirbu, – pasakiau Tomui virtuvėje.
– Padirbėsi prie virtuvės stalo. Laikinai. Tik mėnesį.
Tik mėnesį. Du šimtai keturiasdešimt darbo valandų prie virtuvinio stalo, tarp puodų ir anytos.
Pirmąją dieną praleidau prie viryklės. Birutė negamino. Ji vadovavo. Atsisėdo ant taburetės, sunėrė rankas ant krūtinės ir pradėjo:
– Svogūną smulkiau pjaustyk. Stambūs svogūnai – ne barščiai, o kažkokia pliurza.
– Morką reikia tarkuoti, o ne kubeliais kapoti. Kas taip daro?
– Aliejus netinkamas. Reikia nerafinuoto. Tomai, užsirašyk, tegul žmona nupirks.
Tris valandas stovėjau prie viryklės. Burokėlius, kaip visada, kepiau orkaitėje – taip išlieka spalva. Anyta pasilenkė prie puodo, pauostė ir susiraukė.
– Barščiai turi būti tamsūs. O čia kažkoks rožinis vandenėlis.
Nutylėjau. Tomas tuo metu svetainėje su tėvu žiūrėjo futbolą. Sąlyga „gaminsi tu“ išgaravo lygiai po dvylikos valandų.
Mantas valgė už tris. Viena lėkštė barščių, antra, dar pusė kepalo duonos. Asta tik vangiai stumdė šaukštą lėkštėje. Birutė valgė ir komentavo kiekvieną kąsnį.
– Persūdyta, – pareiškė ji.
Algirdas tylėdamas įsipylė dar. Nusprendžiau tai laikyti komplimentu.
Pirmosios dienos vakare išploviau indus už šešis žmones. Dvidešimt du vienetai: lėkštės, puodeliai, puodai, keptuvė. Tomas žiūrėjo serialą. Mantas knarkė ant mano darbo vietos.
Atsisėdau ant lovos miegamajame ir atsidariau nešiojamą kompiuterį. Turėjau skubią ataskaitą – klientas jos laukė iki pirmadienio. Lempa akino ekraną, stalas buvo per žemas, todėl po alkūnėmis teko pasikišti pagalvę.
Už sienos Birutė aiškino Tomui, kad „marti galėtų ir nusišypsoti“. Girdėjau kiekvieną žodį.
– Ji pavargusi, mama, – pasakė Tomas.