– O aš, tavo manymu, nepavargau? – iškart atkirto Birutė. – Dešimt valandų traukiniu dardėjau. Ir nieko, šypsausi.
Užverčiau nešiojamąjį kompiuterį. Pirštai tvinksėjo nuo klavišų, nugara maudė taip, lyg visą dieną būčiau ne sėdėjusi, o nešiojusi plytas. Iki mėnesio pabaigos buvo likusios dvidešimt devynios dienos.
Trečią jų viešnagės dieną Birutė nutarė pertvarkyti svetainę.
Grįžau iš parduotuvės su keturiais maišais rankose. Už produktus palikau dvidešimt tris eurus. Įžengusi į kambarį akimirką net sustingau – svetainė atrodė lyg ne mūsų. Sofa buvo pastatyta skersai kambario. Televizorių kažkas atsuko į langą. O mano fikusas, kurį trejus metus lepinau ir gelbėjau nuo kiekvieno pageltusio lapo, stovėjo ant grindų koridoriuje.
– Taip daug geriau, – patenkinta pranešė anyta. – Kambaryje energija turi laisvai judėti.
– Birute, – padėjau maišus ant grindų ir stengiausi kalbėti ramiai. – Mes su Tomu specialiai taip sustatėme baldus. Jei sofa stovės čia, ji užstos radiatorių. Kambaryje bus tvanku.
– Nesąmonės, – numojo ji ranka. – Pravėrę langelį gyvensit.
Pažvelgiau į Tomą. Jis trynė tarpuakį. Tą gestą pažinojau mintinai – taip jis elgdavosi, kai ketindavo apsimesti, jog situacija jo neliečia.
– Mama, gal vis dėlto grąžinkim, kaip buvo, – nedrąsiai pradėjo jis.
– Tomuk, aš geriau žinau, – nukirto Birutė. – Aš už ją keturiasdešimt metų ilgiau gyvenu.
Paėmiau fikusą ir pastačiau atgal ant palangės. Tada priėjau prie sofos, įsirėmiau rankomis ir ėmiau ją stumti į seną vietą.
– Ką tu čia darai? – Birutė net kilstelėjo nuo kėdės.
– Grąžinu baldus ten, kur jie stovėjo, – atsakiau. – Čia mūsų butas. Baldai jame stovės taip, kaip nusprendėme mes.
Kambaryje pasidarė tylu. Birutė įsmeigė akis į Tomą. Tomas žiūrėjo į sieną. Už pertvaros Algirdas perjungė televizoriaus kanalą.
– Na štai, – pagaliau tarė anyta. – Matai, Tomuk, kokia ji. Šalta kaip ledas. O aš juk dėl jūsų stengiausi.
Ji išėjo į virtuvę ir ten demonstratyviai ėmė barškinti indais. Sofą stūmiau viena. Tomas net nepajudėjo. Tarp menčių dilgtelėjo toks skausmas, kad turėjau sukąsti dantis.
Vakare Tomas atėjo į miegamąjį.
– Kam reikėjo taip elgtis? – paklausė.
– Kaip taip?
– Prie mamos. Ji įsižeidė.
– Ji be mūsų leidimo perstatė mūsų baldus.
– Ji norėjo padaryti geriau.
Nieko neatsakiau. Atsiguliau ir nusisukau į sieną. Už jos Birutė telefonu skundėsi draugei. Girdėjau atskiras frazes: „marti kaip džiūvėsis“, „mano Tomukas kankinasi“, „net normalių barščių nesugeba išvirti“.
Septyneri metai. Septynerius metus klausausi tų pačių žodžių, tik vis kita tvarka. Ir kiekvieną kartą Tomas trina tarpuakį ir tyli.
Kitą dieną Birutė elgėsi taip, lyg vakarykščio ginčo nebūtų buvę. Šypsojosi, dengė stalą mano lėkštėmis ir Mantui aiškino, kaip ji čia „viską sutvarkė“.
Atidariau šaldytuvą. Tuščia. Vakar jis buvo pilnas – buvau pripirkusi maisto dviem dienoms. Per parą šeši suaugę žmonės suvalgė viską: du kilogramus vištienos, pakelį sviesto, batoną, sūrį, pomidorus, agurkus ir litrą pieno. Dvidešimt trys eurai ištirpo per vieną dieną.
Išsitraukiau telefoną, atsidariau užrašus ir pradėjau skaičiuoti.
Dešimtą dieną tuos skaičius jau mokėjau mintinai.
Maistui vidutiniškai išeidavo po dvidešimt du eurus per dieną. Per dešimt dienų – du šimtai dvidešimt eurų. Jei taip tęsis visą mėnesį, suma perlips šešis šimtus.
Elektra taip pat augo akyse. Skalbimo mašina sukosi kasdien, nors anksčiau ją jungdavome du kartus per savaitę. Keturi papildomi suaugusieji, be mūsų dviejų, reiškė šešis pilnus skalbimus vietoj įprastų dviejų.
Vanduo – atskira istorija. Pažiūrėjau į skaitiklį ir net nenorėjau tikėti: per dešimt dienų buvo sunaudota tiek, kiek mudu su Tomu paprastai sunaudodavome per pusantro mėnesio.
Ir dar mano laikas. Kasdien po keturias valandas prie viryklės. Per dešimt dienų – keturiasdešimt valandų. Visa darbo savaitė, tik ne užsakymams, o puodams, keptuvėms ir amžinam klausimui, kuo vėl visus pamaitinti.
Mantas su Asta mano darbo kambarį užėmė galutinai. Pripučiamas čiužinys vis dar gulėjo vidury kambario. Asta ant mano darbo kėdės susikabino drabužius. Mantas atsitempė kolonėlę ir leisdavo rusiškas dainas, kurios skambėdavo per visą butą.
Dirbau virtuvėje, įspraudusi kompiuterį tarp pjaustymo lentelės ir stiklainio su raugintais agurkais.
Trečiadienį paskambino klientas.
– Rasa, kada atsiųsite ataskaitą? Laukiu jau trečią dieną.
– Rytoj, – pasakiau.
Padėjau ragelį. Tą pačią akimirką į virtuvę įžengė Birutė.
– Rasute, padaryk kotletukų. Mantas labai mėgsta su bulvių koše.
Pažiūrėjau į ją. Tada į kompiuterį. Ir vėl į ją.
– Birute, aš dirbu.
– Taigi čia greitai. Faršas šaldytuve.
Faršo šaldytuve nebuvo. Ryte tikrinau. Vakar buvau nupirkusi pusantro kilogramo už beveik penkis eurus, ir jis visas dingo per vakarienę, virtęs kukuliais.
– Faršas baigėsi, – pasakiau.
– Tai nueik ir nupirk! Parduotuvė juk kitoje gatvės pusėje.
Užverčiau kompiuterį ir atsistojau. Delnai patys susigniaužė į kumščius, o nagai taip įsirėžė į odą, kad pajutau aštrų dilgtelėjimą.
Vakare, per vakarienę – kotletus vis dėlto iškepiau, faršą vėl nupirkusi už savus pinigus, – Birutė pradėjo naują temą.
– Mes su Algirdu remontui taupom, – tarė ji. – Iš pensijos sunku. Tomas, aišku, padeda. Bet mažokai.
Pakėliau akis nuo lėkštės.
– Mažokai? – perklausiau.
Tomas kiekvieną mėnesį pervesdavo tėvams po šimtą penkiasdešimt eurų. Iš mūsų bendro biudžeto. Tą sumą žinojau tiksliai, nes šeimos išlaidas vedžiau aš.
– O kas tie šimtas penkiasdešimt eurų? – Birutė paniekinamai mostelėjo. – Net maistui mėnesiui neužtenka.
Padėjau šakutę. Lėtai apžvelgiau visus prie stalo. Tomas vėl trynė tarpuakį. Mantas kramtė nė nepakeldamas akių. Asta spoksojo į savo lėkštę. Algirdas krenkštelėjo.
– Gerai, paskaičiuokime, – ištariau.
Visi sustingo.
– Jūs gyvenate pas mus dešimt dienų.