Esą, jos akimis, aš netikau tokiam butikui. Dar patarė apsipirkinėti turguje. Pareiškė, kad tik gaišinu jos brangų laiką. Pasiteiravo, ar neketinu mokėti dalimis iš pensijos, o gal anūkės man susimetė. Užuominomis leido suprasti, kad tikriausiai turiu kokį nors „dosnų senuką“, kuris mane išlaiko. O pabaigai pridūrė, jog raukšlės ant kaklo manęs tikrai nepuošia, todėl suknelių su iškirpte verčiau nesirinkti.
Daiva išbalo. Aplanką ji suspaudė taip stipriai, kad pirštų sąnariai pabalo.
— Ieva, — prabilo ji tyliai, bet kiekvienas žodis nuskambėjo labai aiškiai. — Ar tai tiesa?
— Ji viską išpučia! — suspigo pardavėja. — Aš tik truputį pajuokavau! Pas mus juk laisvesnė bendravimo atmosfera! Aš su klientėmis dažnai taip kalbu, niekas neįsižeidžia!
— Pajuokavote apie pensiją ir dosnų senuką? — Daivos lūpos susispaudė į siaurą liniją. — Ieva, mes jau ne kartą kalbėjome apie jūsų bendravimo stilių. Per pastarąjį pusmetį gavote tris rašytinius įspėjimus. Toks elgesys visiškai netoleruotinas.
— Na jau, tik nereikia! — Ieva mostelėjo ranka, lyg visa tai būtų menkniekis. — Ji juk nusipirko suknelę! Sumokėjo šešis šimtus aštuoniasdešimt eurų! Vadinasi, viskas gerai, ar ne?
— Gerai? — iš rankinės išėmiau pasą ir nuosavybės dokumentus. Juos atverčiau ir padėjau ant prekystalio priešais Daivą. — Būkite gera, atidžiai pasižiūrėkite.
Vadovė paėmė dokumentus. Atsivertė nuosavybės liudijimą, perbėgo akimis eilutes ir dar labiau pabalo. Ji pažvelgė į mane, tada vėl į popierius, paskui dar kartą į mane.
— Dieve mano, — beveik be garso ištarė ji. — Birute Kazlauskiene… Atleiskite. Iš karto jūsų neatpažinau. Jūs… jūs labai pasikeitėte. Turiu omenyje, atrodote jaunesnė… paprasčiau apsirengusi… visai kitaip.
Ievos akys išsiplėtė.
— Ką? Kas ji tokia?
— Tai Birutė Kazlauskienė, — lėtai, tarsi kiekvieną žodį būtų sunku ištarti, pasakė Daiva. — Šio butiko ir viso pastato savininkė. Prieš mėnesį ji nupirko viską už šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių eurų. Pastatą, verslą, prekes — viską. O tu ką tik pavadinai ją močiute ir pareiškei, kad ją turbūt išlaiko koks nors dosnus senukas.
Įsivyravo tyla.
Ieva stovėjo pravira burna. Jos veidas tai išbalo, tai paraudo, paskui vėl tapo baltas kaip popierius. Ji žengtelėjo atatupsta link sienos ir įsitvėrė į prekystalį, lyg tuoj prarastų pusiausvyrą.
— Aš… aš nežinojau, — sumikčiojo ji. — Aš juk nemačiau… Atleiskite, aš galvojau…
— Galvojote, kad galima šiurkščiai elgtis su vyresnėmis moterimis, — užbaigiau už ją. — Nes, jūsų manymu, jos nevertos pagarbos. Nes jos, jūsų akimis, neturi pinigų. Nes jos senos. Nes joms vieta turguje, o ne butike.
— Ne! Aš ne tai norėjau pasakyti! — Ieva susiėmė už galvos. — Aš tiesiog… nepagalvojau! Tai buvo juokas!
— Juokas, — pakartojau. — Vadinasi, žmogaus pažeminimas jums yra pokštas. Supratau. Daiva, kokį atlyginimą gauna Ieva?
— Šešis šimtus penkiasdešimt eurų per mėnesį, — tyliai atsakė vadovė.
— Už ką konkrečiai?
— Už darbą su klientais. Konsultavimą, pardavimus, pirkinių įforminimą.
— Ir kaip ji tą darbą atlieka? Gerai?
Daiva kurį laiką tylėjo. Tada nuleido akis.
— Ne, — pripažino ji. — Jei kalbėsime atvirai, ne. Per pastaruosius metus turėjome skundų. Ne vieną. Žmonės sakė, kad Ieva kalba grubiai, elgiasi pasipūtusiai, rodo panieką. Buvo atvejų, kai klientai išėjo nieko nenusipirkę būtent dėl jos elgesio.
— Kodėl neatleidote jos anksčiau?
— Norėjau, — atsiduso Daiva. — Bet bijojau likti be pardavėjos. Mūsų srityje rasti gerą, patyrusią darbuotoją nėra paprasta. Maniau, gal Ieva pasikeis. Rašiau pastabas, kalbėjausi, aiškinau.
— Ji nepasikeitė, — ramiai konstatavau. — Vadinasi, metas priimti sprendimą. Ieva, jūs atleidžiama. Nuo šiandien. Gausite galutinį atsiskaitymą ir galėsite išeiti.
Pardavėja staigiai sugriebė prekystalio kraštą, lyg vien jis dar laikytų ją ant kojų, ir priblokšta teištarė, kad taip su ja pasielgti negalima.