— Aš čia trejus metus atidirbau! — išspaudė ji, vis dar mėgindama laikytis išdidžiai. — Turiu patirties, turiu darbo stažą, turiu teises!
— Žinau, — atsakiau ramiai, nė kiek nekeldama balso. — Ir vis tiek galiu priimti tokį sprendimą. Aš esu savininkė, o savo versle neprivalau taikstytis su įžūlumu, panieka ir klientų žeminimu. Daiva, prašau paruošti atleidimo dokumentus. Dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir pasikartojančio netinkamo elgesio su pirkėjais.
— Supratau, — trumpai linktelėjo ji. — Sutvarkysiu dar šiandien.
— Bet aš juk atsiprašiau! — Ieva žengė arčiau manęs, jos balsas jau virpėjo ne iš pykčio, o iš išgąsčio. — Duokite dar vieną galimybę. Prašau. Daugiau taip nebus, prisiekiu!
Pažvelgiau jai tiesiai į akis.
— Priesaikų nereikia. Ir maldavimų taip pat. Per pusmetį jūs gavote tris raštiškas pastabas. Su jumis buvo kalbėta, jums buvo aiškinta, jus bandė perspėti. Galimybių turėjote daugiau nei pakankamai. Tačiau jūs jų nevertinote. Ir toliau menkinote žmones, sprendėte apie juos iš amžiaus, drabužių, išvaizdos. Dabar teks atsakyti už pačios pasirinkimą.
— Aš jūsų nekenčiu! — staiga suriko Ieva, ir jos balse pagaliau prasiveržė tikras, nebeslepiamas įniršis. — Jūs tiesiog pikta, kerštinga senė! Specialiai čia atėjote, kad mane pakištumėte!
Daiva akimirksniu žengė į priekį ir tvirtai suėmė pardavėją už alkūnės.
— Ieva, užteks. Tuoj pat nusiraminkite ir eikite į pagalbines patalpas. Susirinkite savo daiktus ir palikite butiką. Dabar. Galutinį atsiskaitymą rytoj pervesiu į jūsų sąskaitą.
Pardavėja trūktelėjo ranką, lyg Daivos prisilietimas ją degintų. Iš po prekystalio ji išsitraukė rankinę, nuo krūtinės nuplėšė vardo kortelę, numetė ją ant grindų ir, nė neatsisukusi, išlėkė iš salės. Durys trenkėsi taip smarkiai, kad vitrinos stiklas net sudrebėjo. Parduotuvėje likome tik mudvi su vadove.
— Atleiskite, Birute, — tyliai prabilo Daiva. Jos balsas buvo prigesęs, įsitempęs. — Čia mano klaida. Turėjau ją atleisti kur kas anksčiau. Aš jus nuvyliau.
— Nesigraužkite, — pasakiau. — Svarbiausia, kad sprendimas pagaliau priimtas. Ar turite kuo ją pakeisti?
— Taip, turiu vieną kandidatę. Keturiasdešimt dvejų metų moteris, dirbusi panašiame butike. Patyrusi, mandagi, be arogancijos, su labai gerais atsiliepimais.
— Puiku. Priimkite ją kuo greičiau. Ir dar prašau surengti pokalbį su visa komanda. Aiškiai, be užuolankų paaiškinkite: pagarba klientui nėra graži frazė ant popieriaus. Tai mūsų darbo pagrindas. Nesvarbu, kiek žmogui metų, kaip jis apsirengęs, ar kiek pinigų turi piniginėje. Kiekvienas užėjęs žmogus turi būti sutiktas dėmesingai, mandagiai ir oriai aptarnautas. Tai ne pageidavimas, o taisyklė.
— Suprantu, — linktelėjo Daiva. — Būtinai pakalbėsiu su visomis. Šiandien, iškart po uždarymo.
— Ačiū. Ir dar vienas dalykas, — iš kišenės išsitraukiau vizitinę kortelę ir padaviau jai. — Jeigu kils bet kokių problemų, skambinkite man tiesiogiai. Bet kuriuo metu. O aš pati užsuksiu į butiką kartą per savaitę. Be išankstinio perspėjimo. Noriu matyti tikrą vaizdą, o ne gražiai paruoštą ataskaitą.
Daiva paėmė kortelę, kelias sekundes į ją žiūrėjo, tada atsargiai įsidėjo į švarko kišenę.
— Gerai. Palaikysiu ryšį. O kaip su suknele, Birute? Ar pirkinys jums patiko?
Nusišypsojau.
— Suknelė tikrai gera. Kokybiška. Nešiosiu su malonumu.
— Džiaugiuosi tai girdėdama. Jei dar ko nors prireiks, visada kreipkitės.
Atsisveikinau su Daiva ir išėjau iš butiko. Lauke buvo žvarbu, vėjas kandžiojo veidą, o smulkus sniegas plakė į skruostus. Nuėjau prie automobilio, atidariau dureles, įsitaisiau už vairo ir padėjau maišelį ant keleivio sėdynės. Užvedžiau variklį, įjungiau šildymą. Iš rankinės išsitraukiau telefoną ir parašiau Daivai trumpą žinutę: „Ačiū už operatyvumą. Lauksiu informacijos apie naują darbuotoją.“ Paspaudžiau „siųsti“ ir padėjau telefoną į šalį.
Šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių eurų kaupiau dvidešimt metų. Šį pastatą įsigijau ne tam, kad vien skaičiuočiau pelną. Norėjau turėti vietą, kurioje būčiau gerbiama. Kur į žmogų nebūtų žiūrima per paso gimimo datą. Ieva manė, kad amžius daro mane silpną. Ji smarkiai klydo. Pagarbos neišsireikalausi ir neišmaldosi. Ją galima tik užsitarnauti.