— Rūta, tu jau visai įžūlumo ribas peržengei ar tik apsimeti nesuprantanti? — anytos balsas iš virtuvės trenkė taip garsiai, lyg tai būtų ne dviejų kambarių butas paprastame blokiniame name Šiaulių pakraštyje, o koks seniūnijos susirinkimų salės posėdis.
Rūta net nespėjo ištraukti rakto iš spynos. Sustingo koridoriuje: vienoje rankoje — pirkinių maišas iš prekybos centro, kitoje — nešiojamasis kompiuteris. Bute tvyrojo svetimas, lipnus šurmulys: juokas, šakučių skambčiojimas į lėkštes, taburečių braižymas, vyriškas kosulys, čežantys maišai. Ir dar kvapas — būtent tas, nuo kurio jai imdavo trūkčioti vokas: pigus vyriškas parfumas, tabakas ir kepta vištiena.
Ant kilimėlio voliojosi kažkieno didžiuliai batai, nustūmę į šoną jos tvarkingai pastatytus batelius. Šalia grūdosi languoti krepšiai, prikišti iki pat viršaus, tarsi žmonės būtų atėję ne į svečius, o nusprendę iš karto čia įsikurti.
Rūta lėtai uždarė duris, nusikabino rankinės dirželį nuo peties ir aiškiai, garsiai paklausė:
— Ar teisingai suprantu, kad mano namuose vėl vyksta pasitarimas be manęs?
Iš virtuvės tuoj pat atskriejo linksmas balsas:
— O, parėjo! Tomai, pasakyk žmonai, kad nestovėtų tarpduryje, nes skersvėjis traukia!
Rūta nuėjo į virtuvę net nenusivilkusi striukės. Pamačiusi vaizdą, ji staiga pajuto, kaip galvoje pasidarė neįtikėtinai aišku.
Prie stalo, užtiesto jos šviesia staltiese, sėdėjo Janina — pasipūtusi it komisijos pirmininkė svetimam gyvenimui tvarkyti. Šalia jos įsitaisiusi stambi maždaug penkiasdešimt penkerių moteris avietinės spalvos megztiniu, ryškiais nagais ir kabinančiu žvilgsniu. Prie lango ant taburetės sėdėjo Tomas, jos vyras, ir labai dalykiškai graužė vištos blauzdelę. Stalo viduryje gulėjo ruletė, pieštukas, užrašų knygelė ir atverstas baldų katalogas. Jos vaza su sausomis šakelėmis buvo nustumta prie kriauklės, tiesiai šalia dubens, kuriame kažkas paliko riebaluotą šaukštą.
— Aha, šeimininkė pasirodė, — žvaliai tarė anyta, nė nepakildama nuo kėdės. — Mes čia, beje, rimtais reikalais užsiėmę.
— Matau, — atsiliepė Rūta. — Iš ruletės ir vištienos ypač akivaizdu, kad laiko veltui neleidžiate. Tik paaiškinkite, kokį tiksliai reikalą tvarkote mano bute.
Moteris avietiniu megztiniu iškart nusišypsojo taip, lyg jos būtų seniai pažįstamos.
— Aš Daiva, Tomo teta. Mes čia savi, šeimyniškai. Juk ne svetimi.
— Puiku, — linktelėjo Rūta. — Tuomet šeimyniškai ir paaiškinkite, kodėl mano namuose sėdi žmogus, kurį matau pirmą kartą gyvenime.
Janina tik numojo ranka.
— Na ir ko tu iš karto nuo slenksčio kabinėjiesi? Aš visada sakiau: tavo charakteris kaip švitrinis popierius. Atsisėstum, ramiai pasikalbėtume. Mes juk normalius dalykus aptarinėjame. Gyvenimiškus.
— Tai ir kalbėkime ramiai. Ką aptarinėjame?
Tomas, akių nuo lėkštės nepakeldamas, sumurmėjo:
— Rūta, tik nepradėk iš karto.
— Aš dar nė nepradėjau, — ramiai atsakė ji. — Čia kol kas tik tuščia eiga. Pagrindinė programa dar priešaky.
Anyta prisitraukė užrašų knygelę ir pabeldė į ją pirštu.
— Pasakysiu tiesiai, be tų tavo biurinių gudrybių. Jūs gyvenate bet kaip. Butas nepatogus. Koridorius ilgas, o naudos jokios. Virtuvė užgrūsta. Daiktų nėra kur laikyti. Tomas, be kita ko, irgi čia gyvena, todėl turi jaustis šeimininku, o ne kažkokiu laikinai priglaustu nuomininku.
— Jis tau taip pasakė? — Rūta pažvelgė į vyrą.
Tomas trūktelėjo pečiais.
— O ką, ne taip?
— Vadinasi, tu sėdi bute, kurį aš turėjau dar iki santuokos, valgai mano nupirktą vištą ir tau vis tiek trūksta šeimininko pojūčio?
— Nepradėk, — susiraukė jis. — Tu viską amžinai paversti skandalu.
— O kuo man tai paversti? Dizainerių konkursu? Ant mano stalo guli ruletė. Mano kriauklėje — svetimas šaukštas. Ant mano kilimėlio — keturiasdešimt penkto dydžio batai. Čia arba skandalas, arba serialas.
Teta Daiva prunkštelėjo, pildamasi kompotą iš jos ąsočio.
— Su humoru mergina, nieko nepasakysi. Tik šeima — ne stand-up pasirodymas.
— O bandymas įsikurti su ryšuliais turbūt vadinasi gastrolėmis? — nukirto Rūta.
Janina palinko į priekį.
— Užteks jau gelti. Klausyk. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad butą reikia sutvarkyti žmoniškai.
— Ką reiškia „žmoniškai“?
— Paprastai. Pusę perrašai Tomui. Arba padarai dovanojimą visam butui jo vardu. Jūs juk vyras ir žmona. Normalūs žmonės taip elgiasi, kai ketina gyventi ilgai, o ne žaidžia tavo žaidimus: „čia mano, neliesk“.
Akimirką virtuvėje pasidarė taip tylu, kad iš vonios buvo girdėti lašantis čiaupas.
Rūtos žvilgsnis nuslydo nuo anytos prie Tomo. Paskui — prie tetos Daivos. Tada vėl sustojo ties vyru.
— Palaukite. Noriu įsitikinti, kad teisingai išgirdau šitą kliedesį. Jūs įsiveržėte į mano namus, išsidėliojote ant stalo įrankius, pasikvietėte publiką ir nusprendėte, jog aš privalau savo iki santuokos turėtą butą perrašyti vyrui?
— Kodėl „įsiveržėme“? — tuoj pat pasipiktino Janina. — Sūnus raktą turi.
— Greitai jau nebeturės, — labai ramiai pasakė Rūta.
Tomas pagaliau pakėlė akis.
— Ko tu taip žiūri? Čia normalus pokalbis. Mes šeima. Mama teisi: kiek galima gyventi taip, lyg aš čia būčiau niekas?
— O kas tu čia, Tomai?
— Vyras.
— Vyras nėra titulas, įteikiamas už sėdėjimą ant taburetės. Tai elgesys. Atsakomybė. Bent jau gebėjimas pasakyti mamai: „Mama, sustok, čia ne tavo būstas.“ Bet tu sėdi, kramtai ir lauki, kol kiti nuspręs, kaip gražiau mane apšvarinti.
— Niekas tavęs neapšvarina, — suburbėjo jis. — Nereikia vaidinti tragedijos.
— Žinoma. Tiesiog į mano butą užėjo trys žmonės su krepšiais ir baldų katalogu, vien iš meilės architektūrai.
Teta Daiva pastatė puodelį ant stalo.
— Aš, beje, ne pramogauti čia atvažiavau. Man reikia maždaug mėnesį kur nors pagyventi. Darbo ieškausi. O pas jus vietos yra. Ir aš padėčiau: su meistrais, tvarkymu, maistu. Ne už dyką viskas.
Rūta lėtai atsisuko į ją.
— Atsiprašau, o kas jus pakvietė?
— Kaip tai kas? Juk šeima.
— Kieno?
Daiva pravėrė burną, bet Janina ją aplenkė:
— Tomo šeima. O tu dabar jo žmona. Vadinasi, ir tavo.
— Ne, Janina, — Rūtos balsas tapo visiškai lygus. — Nereikia man čia vaidinti spektaklio apie giminingas sielas. Jūs netampate mano šeima vien todėl, kad pasirodote mano namuose.