— Ypač kai tas pasirodymas būna ne dėl pagalbos. „Šeima“ jūs pasidarote tada, kai prireikia atsiriekti kvadratinių metrų, įsikurti svetimuose namuose ir dar diktuoti taisykles.
— Kaip tu drįsti taip kalbėti! — Janina akimirksniu užsiliepsnojo. — Aš dėl jūsų stengiuosi! Manai, man malonu matyti, kaip mano sūnus gyvena svetimame bute tarsi laikinai priglaustas?
— Jis čia ne priglaustas. Jis gyvena kaip suaugęs vyras, kuris jau dvejus metus žada, kad „tuoj tuoj pradės daugiau uždirbti“, bet kažkodėl prieš kiekvieną algą skolinasi iš žmonos.
Tomas staigiai padėjo vištos kaulą į lėkštę.
— Kam tu dabar tai trauki?
— Tam, kad pavargau apsimesti, jog pas mus viskas lygiomis dalimis. Jei jau čia surengėte šeimos susirinkimą, kalbėkime be dekoracijų. Kas moka už butą? Aš. Kas pernai rudenį padėjo uždaryti jūsų mamos sodybos paskolą? Ir sumas priminti? Kieno automobilį taisėme už mano pinigus, nes „darbe vėlavo išmokėti“? Taip pat aš. O dabar man aiškinama, kad vargšas berniukas nesijaučia šeimininku.
— Tu man priekaištauji? — Tomas pašoko nuo kėdės. — Rimtai?
— Ne. Aš tik įvardiju padėtį. Tai ne tas pats.
Janina pliaukštelėjo delnu per stalą.
— Tu jį pinigais prispaudei! Štai kokia tu! Pas tave viskas per sąskaitas ir pavedimus. Žmona turi gerbti vyrą, o ne vesti jo buhalteriją!
— Žmona niekam nieko neprivalo, kai jos pačios virtuvėje bandoma ją paversti kvaila, — nukirto Rūta. — Ir gana tų pamokslų, kaip reikia teisingai gyventi. Savo namuose komanduokite. Čia — ne.
Daiva nervingai šyptelėjo, lyg bandytų užglaistyti triukšmą:
— Na, kam iš karto šiauštis. Juk galima ramiai. Įformintumėt dalį, ir viskas. Vyrui būtų tvirčiau. Tau ramiau. Mamai širdis vietoje. Ir remontą kartu pasidarytumėt.
— Klausykite, — Rūta net nusijuokė be džiaugsmo, — mane labiausiai žavi tas „ir remontą kartu“. Jūs bent scenarijų iki galo susidėliojote? Pirmiausia dalis, paskui registracija, tada „Daiva truputį pagyvens“, po to „tik spintą pastatysime“, vėliau „įstiklinkime balkoną, juk pinigai bendri“, o galiausiai man bus paaiškinta, kad esu smulkmeniška ir nedėkinga?
Tomas susiraukė.
— Štai todėl su tavimi neįmanoma kalbėti. Tu visur ieškai klastos.
— Nes ji paprastai jau sėdi prie stalo ir baigia valgyti vištą.
Jis žengė arčiau.
— Tu perlenki lazdą.
— Ne, Tomai. Perlenkimas yra tada, kai tavo mama, žmonai dar gyvai esant, matuoja jos butą ir sprendžia, kurias sienas griauti. Aš kol kas tik vadinu daiktus tikraisiais vardais.
Janina atsistojo, įsirėmusi rankomis į šonus.
— Vadinasi, taip. Arba nustoji vaidinti dvarininkę, arba jūsų šeima ilgai netvers.
— Čia grasinimas? — Rūta kilstelėjo antakį.
— Įspėjimas. Vyras negyvens ten, kur jam kasdien primenama, kad niekas ne jo.
— Tikrai? O tai nieko, kad jis pats nepasiūlė nieko, išskyrus mamos idėjas?
— Aš siūliau! — įsižeidęs metė Tomas. — Sakiau, kad reikia gyventi normaliai. Be tavo amžino „čia mano, čia močiutės, šito neliesk“. Aš ką, muziejaus prižiūrėtojas?
— Tu ne prižiūrėtojas. Tu žmogus, supainiojęs santuoką su nemokamu įėjimu į nekilnojamąjį turtą.
— Užspringk tu tuo savo butu!
— Puiku. Tada klausimas išspręstas.
Rūta padėjo maišą ant palangės, atidarė koridoriaus spintą ir ėmė ramiai, be skubos traukti Tomo daiktus. Striukė nusileido ant grindų. Džinsai — šalia. Sportinis krepšys buvo numestas prie kojų. Dėžė su laidais ir įkrovikliais atsidūrė ant viršaus.
— Ką tu darai? — Tomas net sustingo.
— Padeda tau susigrąžinti dvasinę pusiausvyrą. Jeigu čia taip nejauku, važiuok ten, kur šeimininku tave laiko vos peržengus slenkstį. Pas mamą.
— Rūta! — suriko Janina. — Tu sveiko proto?
— Visiškai. Tiesą sakant, tokia blaivi nebuvau gal penkerius metus.
— Tu išvarai vyrą?!
— Ne, Janina. Aš išnešu iš buto problemą, kurią jūs kažkodėl vadinote šeima.
Tomas priėjo prie spintos ir sugriebė striukės rankovę.
— Baik šitą cirką.
— Cirkas baigėsi tą minutę, kai nusprendėte be manęs pasidalyti mano butą. Dabar vyksta paskutinė scena. Artistų išėjimas — į kairę.
Pirmoji pakilo Daiva.
— Aš turbūt eisiu. Atvirai pasakius, man tokių aistrų nereikia.
— Labai protinga, — linktelėjo Rūta. — Ir savo krepšių nepamirškite. Jie tokie iškalbingi, kad vien pažiūrėjus nuotaika sugenda.
Janinos veidas paraudo iki tamsiai raudono atspalvio.
— Kaip tu drįsti! Aš už tave dvigubai vyresnė!
— Ir kas iš to? Metai turėtų pridėti takto, o ne įžūlumo.
— Nedėkingoji! Mes pas ją atėjome atvira širdimi!
— Atvira širdimi paprastai ateinama su tortu ir paskambinus į duris. Ne su rulete ir planu, ką kuriam mėnesiui apgyvendinti.
Tomas pabandė paimti ją už alkūnės.
— Pakalbėkim ramiai. Be spektaklių. Viską dar galima aptarti.
Rūta staigiai ištraukė ranką.
— Per vėlu. Ramiai buvo galima vakar, užvakar, prieš savaitę. Tada, kai galėjai pasakyti: „Mama, nesikišk.“ Tu nepasakei nieko. Sėdėjai ir laukei, kad aš prarysiu. Neprarysiu.
— Tu dramatizuoji.
— O tu susismulkinai. Dėl pusės buto pardavei save kartu su taburete.
Jis piktai vyptelėjo.
— Žinoma, aš iš karto parsidavėlis. O tu pas mus šventoji.
— Ne. Aš pavargusi. Ir labai įsiutusi. Tai bent jau sąžiningiau už jūsų šeimyninį vaidinimą.
Janina jau beveik šnypštė:
— Tu liksi viena. Su tokiu charakteriu niekas neištvers.
— Puiku. Užtat niekas nematuos mano koridoriaus spintai.
— Kam tu tokia reikalinga!
— Šiandien — tikrai ne jums. Ir tai jau šventė.
Daiva, stovėdama prieškambaryje, tyliai sumurmėjo:
— Tomai, eime jau, ko čia tempti.
Tačiau Tomas nejudėjo. Jis žiūrėjo į Rūtą taip, lyg matytų ją pirmą kartą.
— Tai viskas? Šitaip? Dėl vienos temos?
— Ne, Tomai. Ne dėl temos. Dėl tavęs. Dėl to, kad esi ne vyras, o mamos priedas. Dėl to, kad į bet kokią rimtesnę situaciją turi vieną atsakymą: „Rūta, nesinervink.“ Dėl to, kad tau patogu gyventi mano sąskaita ir dar įsižeisti, jog iš karto neįteikiu raktų nuo visko. Dėl to, kad net dabar nesupranti, kur čia problema.
Jis piktai čiupo krepšį ir ėmė grūsti į jį savo daiktus.