— Kaip tai gali būti tik tavo butas? Mes visi čia gyvename, todėl ne tau vienai spręsti, kam leidžiama pasilikti, o kam ne! — užsiplieskė uošvienė.
— Pasakiau: ne, — pakartojo Eglė, iš paskutiniųjų bandydama neprarasti savitvardos. — Tai mano būstas. Ir aš neketinu…
— Tavo? — Ona pertraukė ją, nepatikliai prisimerkusi. — O šeima tau jau nieko nereiškia? Mantai, tu girdi, ką kalba tavo žmona?
Eglė duris atrakino lėtai, tarsi pati nenorėdama žengti vidun. Laikrodis jau artėjo prie devintos vakaro. Iš darbo ji grįžo vėlai, nes visą dieną buvo įklimpusi į projektą, kuris išsunkė paskutines jėgas. O namuose, kaip ir pastaruoju metu įprasta, ją pasitiko pakelti balsai.
— Ir vėl parsivilkai nežinia kada! — vos jai peržengus slenkstį, sušuko Ona. — Mantas sėdi alkanas!
Eglė giliai įkvėpė ir nusivilko paltą. Jai vis dažniau atrodė, kad šis butas nebėra jos namai. Lyg būtų patekusi į svetimą teritoriją, kurioje pati tėra laikina viešnia.
Prieš pusantro mėnesio, kai Mantas paprašė priimti jo tėvus, kol jų namuose vyks remontas, ji nė nesuabejojo. Atrodė, kad tai truks dvi, na, gal tris savaites — menkniekis. Tačiau savaitės slinko viena po kitos, o vyro tėvai nė nemanė kraustytis. Pamažu viskas virto ilgu, varginančiu košmaru.
— Labas vakaras, — tyliai tarė Eglė, įeidama į virtuvę.
Prie stalo sėdėjo Mantas ir Antanas, įbedę akis į televizorių. Ona stovėjo prie viryklės ir demonstratyviai barškino puodais.
— Aš tavęs prašiau grįžti ne vėliau kaip septintą! — priekaištingai metė uošvienė, atsisukusi į Eglę. — Mūsų šeimoje yra tvarka. Mes įpratę vakarieniauti laiku.
Eglė ramiai pravėrė šaldytuvą, nors viduje jau kilo susierzinimas.
— Turėjau darbo, — atsakė ji santūriai. — Reikėjo užbaigti svarbų projektą.
— Darbas, darbas… — pašaipiai nutęsė Ona. — O kas pasirūpins tavo vyru? Mantai, pasakyk jai ką nors!
Mantas susigūžė kėdėje. Iš jo veido buvo matyti, kad jis nė nenutuokia, kurią pusę turėtų palaikyti.
— Egle, gal tikrai galėtum kartais grįžti anksčiau? — sumurmėjo jis, vengdamas žmonos žvilgsnio.
Eglė stipriai sučiaupė lūpas. Anksčiau jis niekada nepriekaištaudavo dėl jos darbo ar vėlavimų. Bet nuo tada, kai jų namuose apsigyveno jo tėvai, Mantas tarsi pasikeitė. O gal jai tik taip atrodė?
— Teisingai, teisingai, — pritarė Antanas, pagaliau atitraukęs akis nuo ekrano. — Moteris pirmiausia turi galvoti apie šeimą. Šiais laikais…
Eglė sustingo. Kiek kartų ji jau buvo girdėjusi tą jo „šiais laikais“?
— Tuoj paruošiu vakarienę, — tyliai ištarė ji ir ėmė traukti pirkinių maišelius.
— Nesivargink, — mostelėjo Ona. — Aš jau viskuo pasirūpinau. Beje, tavo indus irgi perdėliojau. Čia viskas buvo sudėta visiškai nepatogiai.
Eglė akimirką neteko žado.
— Kaip tai perdėliojai? Ona, juk čia mano virtuvė…
— Taip, tavo, — linktelėjo uošvienė. — Bet tvarka turi būti normali. Aš vis dėlto patyrusi šeimininkė.
Eglė pajuto, kaip viduje ima virti pyktis. Ji žvilgtelėjo į stalą — Mantas sėdėjo nuleidęs galvą, tarsi norėtų išnykti.
— Beje, — staiga pridūrė Ona, kritiškai apžvelgdama sienas, — jums patiems jau seniai reikėtų remonto. Viskas čia pasenę.
Eglė sukando dantis.
— Ona, — ji stengėsi kalbėti kuo lygesniu balsu, — mes susitarėme, kad jūs pagyvensite pas mus, kol tvarkysitės savo namus. Bet jūsų remontas net neprasidėjo. Gal jau metas rimtai apie tai pagalvoti?
— O, tas remontas, — atsiduso Ona, aiškiai ruošdamasi naujam pasiteisinimų srautui.