— …vis kliūtys, vienos po kitų, — nutęsė Ona, sunkiai atsidusdama. — Meistrai vėluoja, medžiagas ne tas atvežė, dar kažkas nesutampa… Žodžiu, mums teks pas jus dar truputį pabūti.
— Kiek tas „truputį“? — tyliai paklausė Eglė.
— Na, kokius du ar tris mėnesius, ne ilgiau, — nerūpestingai mostelėjo Ona, lyg kalbėtų apie savaitgalio planus. — Ko čia taip jaudintis? Juk mes jums netrukdome!
Eglė pajuto, kaip pirštai savaime susigniaužia į kumščius. Du ar trys mėnesiai? Dar tiek pat gyventi šiame beprotnamyje?
— Mantuk, — staiga saldžiu balsu pragydo Ona, šypsodamasi sūnui, — o gal mums išvis nereikia skubėti su tuo remontu?
Ji akimirkai nutilo, tarsi mėgaudamasi savo sumanymu, ir pridūrė:
— Parduotume savo butą ir visi gyventume čia kartu. Vietos juk pakaks!
Eglė sustingo.
— Puiki mintis, mama! — iškart užsidegė Mantas. — Ar ne, Egle? Tau vienai sunku, o mes padėtume!
Eglė lėtai pakėlė į jį akis.
— Ką? — vos girdimai ištarė ji.
— Žinoma, — pritarė Antanas, lyg viskas jau būtų nuspręsta. — Jauniems žmonėms reikia atramos. O kai atsiras vaikų, ir su anūkais pagelbėsime.
Eglė atsisėdo, nes kojos staiga pasidarė lyg svetimos. Visą kūną užgulė sunkumas, tarsi ant pečių kas būtų užritinęs akmenį. Kada jos gyvenimas virto šituo absurdišku spektakliu? Kada ji liovėsi buvusi savo pačios namų šeimininkė?
— Ne, — aiškiai pasakė ji.
— Ką? — Ona staigiai atsisuko.
— Pasakiau: ne, — pakartojo Eglė, iš visų jėgų mėgindama išlaikyti ramų balsą. — Tai mano butas. Ir aš neketinu…
— Tavo? — Ona prisimerkė. — O šeima tau jau nieko nereiškia? Mantai, ar girdi, ką kalba tavo žmona?
Mantas suraukė kaktą.
— Egle, na kam tu taip? Mama teisi. Gyventi visiems kartu būtų paprasčiau…
— Paprasčiau? — Eglė pakilo nuo kėdės. — Paprasčiau nuolat jaustis stebimai? Klausytis, kaip svetimi žmonės nurodinėja mano pačios namuose?
— Kokie dar svetimi?! — pasipiktinusi šūktelėjo Ona.
— Tai suteikia jums teisę spręsti, ką daryti su mano nuosavybe? — Eglės balsas pagaliau prasiveržė garsiau.
Mantas pašoko nuo kėdės.
— Liaukis rėkusi ant mano motinos! — sušuko jis. — Anksčiau tu nebuvai tokia…
Eglė giliai įkvėpė, bandydama nuryti gerklėje įstrigusį gumulą.
— Taip, anksčiau buvau kitokia. Kol nesupratau, kad jūs jau peržengėte visas ribas.
Ona demonstratyviai supliaukšėjo delnais.
— Mantai, tu girdi?!
Manto žvilgsnis blaškėsi tarp žmonos ir motinos, tačiau Eglė jau buvo priėmusi sprendimą.
— Egle, gal pasikalbėkime ramiai…
— Ne, Mantai, — ji išsitiesė, nors akyse jau kaupėsi ašaros. — Gana. Pusantro mėnesio tylėjau. Kentėjau, kai buvo perstatinėjama mano virtuvė, kai mano daiktai buvo kišami nežinia kur, kai man aiškino, kaip turiu gyventi savo namuose ir savo gyvenime!
— Mes tik norėjome padėti, — įsiterpė Antanas, lyg mėgindamas teisintis, nors jo balsas skambėjo visiškai bejėgiškai. — Tvarką įvesti…
— Tvarką?! — Eglė staiga atsisuko į uošvį taip, lyg jis būtų pasakęs kažką nepadoriai įžūlaus. — O kas jūsų to prašė? Čia mano namai, ir taisyklės čia yra mano!
— Koks nemandagumas! — Ona suspaudė lūpas, jos veidas iš pykčio pabalo. — Mantuk, tu tikrai leisi jai taip su mumis kalbėti?
Eglei pasirodė, kad iš jos ištekėjo paskutiniai jėgų likučiai. Viduje liko tik tuštuma. Kiek dar galima kęsti? Kiek dar tęsis šis farsas?
— Išeikite, — pasakė ji tyliai, bet taip aiškiai, kad virtuvėje visi akimirksniu nutilo.
— Ką? — Ona sustingo, laikydama šaukštą pusiaukelėje prie lūpų, tarsi negalėtų patikėti tuo, ką ką tik išgirdo.