— Jūsų prašymas… Tai jau nebe įžūlumas, o visiškas ribų peržengimas. Susirinkite savo pretenzijas ir lauk iš mano namų! — Rasa staigiai atlapojo buto duris.
— Jūsų sūnus jau visus metus sėdi man ant sprando. O dabar dar sugalvojote visą giminę užkrauti ant mano pečių? Manote, aš iš plieno? — marti pagriebė paltą ir sviedė jį apstulbusiai anytai į rankas.
— Jūs visiškai nebeskiriate, kas normalu, o kas ne? Ar tada, kai buvo dalijama sąžinė, stovėjote eilėje prie įžūlumo? — su atvira panieka Rasa pažvelgė į Eleną.
— Rasa, ką tu čia kalbi? — suburbėjo anyta, nė neketindama taip lengvai išeiti.
— Nejau taip sunku padėti tavo vyro broliui? Juk pinigų turi tiek, kad nežinai, kur dėti, — Elena mestelėjo žvilgsnį į prabangiai įrengtą, šiuolaikišką svetainę.
— Taip, pinigų turiu. Tik jūs prie jų tiek pat prisidėję, kiek sniegas prie Saharos dykumos, — kandžiai atkirto Rasa. — Paaiškinkite man, kodėl aš turėčiau apmokėti jūsų kito sūnaus remontą? Jis pats nieko nesugeba?
— Rasa, jam dabar labai sunkus metas. Jau tris mėnesius neranda darbo… Remontas įstrigo pusiaukelėje. Jie su mažu vaiku gyvena tiesiog statybvietėje, — Elena sunkiai, teatrališkai atsiduso.
Taip ji elgdavosi visada, kai ateidavo prašyti pinigų. Giliai atsidusdavo, užversdavo akis ir imdavo skųstis, koks neteisingas gyvenimas.
Dažniausiai Rasa nusileisdavo. Iš pradžių ginčydavosi, pykdavo, aiškindavo, kad tai nesąžininga, bet galų gale vis tiek pervesdavo reikiamą sumą. Tačiau šįkart viskas pakrypo kitaip. Sūnaus žmona griežtai atsisakė padėti. Tą dieną Elena pirmą kartą išgirdo aiškų „ne“.
— Tai ne mano bėda, kad jūsų antrasis sūnus tinginys ir nevykėlis. „Neranda darbo“, matai… — Rasa vis dar stovėjo tarpduryje, neleisdama anytai nė žingsnio žengti giliau.
— Lyg man pinigai kristų iš dangaus, — ji suspaudė lūpas. — Ar bent kartą pagalvojote, kad kiekvieną sykį, kai ko nors iš manęs prašote, man tenka dar daugiau dirbti? Bent kartą apie tai susimąstėte?
— Rasa, aš juk niekada tavęs nieko rimto neprašiau. Tik smulkmenų… — Elena padėjo paltą ant mažos spintelės prieškambaryje, tarsi taip galėtų parodyti, jog pokalbis dar nebaigtas.
— Pirmą kartą gyvenime kreipiausi su tikrai svarbiu prašymu. Ir štai… iškart atsisakymas, — Elena dar ketino kažką pridurti, bet marti ją nutraukė.
— Pirmą kartą gyvenime? — Rasa išplėtė akis. — Praėjusį mėnesį nupirkau jums skalbimo mašiną. Prieš du mėnesius pridėjau penkis šimtus eurų jūsų atostogoms. Spalį jūsų vyrui apmokėjau žiemines padangas. Čia ir yra tas vienintelis kartas gyvenime?
Anyta akimirkai sutriko, tačiau Rasa nė nemanė sustoti.
— O gal jums pagalba prasideda tik tada, kai iš manęs reikia ištraukti daugiau nei dešimt tūkstančių eurų? — marti nė nebandė slėpti susierzinimo.
— Jums metas eiti. Kuo ilgiau čia stovite, tuo labiau mane siutinate. — Rasa greitai priėjo prie Elenos, pačiupo nuo spintelės jos paltą, įgrūdo jai į rankas ir beveik jėga išstūmė moterį už durų.
— Aš viską papasakosiu tavo vyrui. Papasakosiu, kaip tu elgiesi su jo motina. Savam žmogui pinigų pagailėjai! — sušnypštė Elena ir pradingo lifte.
— Jūs man ne sava! — šūktelėjo Rasa jai pavymui.
— O tokiais tempais ir jūsų sūnus ilgai savu nebebus, — pridūrė ji ir trenkė durimis.
— Štai taip… Visiškai praradote saiką. Aš nesiruošiu išlaikyti visos jūsų šeimynėlės. Susirado kvailę, — burbtelėjo Rasa, praverdama langą, kad išvėdintų sunkų anytos kvepalų kvapą.
Ji pasiėmė knygą, atsisėdo į fotelį ir ėmė skaityti beveik automatiškai. Akys slydo eilutėmis, mintys pamažu rimo, ir Rasa net nepastebėjo, kaip pralėkė kelios valandos. Tačiau tikroji linksmybė prasidėjo vėliau.
Aštuntą vakaro iš darbo grįžo Mantas, Rasos vyras. Skirtingai nei jo brolis, Mantas darbą turėjo. Tiesa, iš jo atlyginimo vos pakakdavo maistui. Žmonos pinigais jis naudojosi mielai ir be menkiausio kaltės jausmo.
Matyt, noras gyventi kitų sąskaita jų šeimoje buvo paveldimas.
— Rasa, kodėl nepadėjai mano mamai? — vos peržengęs slenkstį, Mantas iš karto puolė žmoną.
— Kuo turėjau padėti? — Rasa pakėlė akis nuo knygos ir ramiai į jį pažvelgė.
— Kaip tai kuo?.. Mama sakė, kad prašė tavęs pinigų mano broliui.