— Jo buto remontui. O tu ją, galima sakyti, išvarei. Dar ir prikalbėjai bjaurių dalykų, — Mantas nepatenkintas nužvelgė žmoną ir įžengė į svetainę. — Tau pačiai viskas gerai?
— Palauk… Aš kažko nesuprantu. Tu dabar ją gini? Rimtai manai, kad aš privalau mokėti už tavo brolio remontą? — Rasa trinktelėjo knygą, kurią laikė rankose.
— Mes visi prisidedame. Taip šeimoje daroma. Esame artimieji, turime vieni kitus palaikyti, — vyras įsitaisė ant sofos ir sunėrė pirštus. — Mano tėvai davė, jo žmonos tėvai davė, aš irgi pervedžiau. Dabar tavo eilė.
— Kaip įdomu, — Rasa kreivai šyptelėjo. — Kai reikėjo skalbyklės, žieminių padangų ar atostogų, tavo tėvai pinigų neturėjo. Bet vos tik Tomui prireikė remontuoti butą, lėšos kažkaip stebuklingai atsirado.
Ji akimirką patylėjo, tada pridūrė dar šalčiau:
— Ir dar įdomiau, iš kur pinigų staiga radai tu. Nes kai paprašau prisidėti prie kokių nors išlaidų, be maisto produktų, tu nuolat stovi tuščiomis kišenėmis.
— Rasa, juk žinai, kad dirbu su nekilnojamuoju turtu. Vieną mėnesį yra, kitą — ne. Vakar išnuomojau butą ir pirmiausia nusiunčiau pinigų mamai, — Mantas nusisegė laikrodį, padėjo jį ant stalo ir išsitiesė ant sofos.
— Mantai, pas tave tas „nėra“ tęsiasi beveik nuolat. Per visus metus nepamenu, kad per mėnesį būtum parnešęs daugiau nei keturis šimtus eurų. O aš kas mėnesį uždirbu apie penkis tūkstančius, — Rasa sukryžiavo kojas ir atsilošė krėsle. — Tarp mūsų pajamų tokia praraja, kad į ją visas Vilniaus kraštas tilptų.
Ji žiūrėjo tiesiai į vyrą, nebeleidusi jam slėptis už pasiteisinimų.
— Metus tave išlaikau. Drabužius tau perku aš, tavo iki vestuvių paimtą paskolą uždariau aš. Prie jūros irgi važiavome už mano pinigus. Tai kas čia namuose vyras? Tu? Koks nors alfa patinas?
— Joks aš ne alfa patinas. Tiesiog dabar toks etapas, kad nėra pinigų. Vėliau uždirbsiu tiek, kad pati nustebsi. O tai, kad šiandien manęs nepalaikei… Aš šito nepamiršiu. Kai tik mano projektas pajudės, dar pakalbėsim, — burbtelėjo Mantas ir patraukė į miegamąjį.
Argumentų jis nebeturėjo, todėl ginčą nutraukė, palikdamas sau tariamą paskutinį žodį.
— Pirma sugalvok, kaip tas tavo projektas apskritai pajudės! Tu net vaiko man nesugebi padaryti! — piktai sušuko jam pavymui Rasa.
Jai jau buvo trisdešimt penkeri, ji seniai svajojo apie kūdikį. Tačiau penkeriais metais jaunesnis Mantas jau metus niekaip negalėjo padėti jai tapti mama.
Tą vakarą Rasa nusprendė daugiau nebeleisti vyro giminei gyventi jos sąskaita. Ji iš spintos išsitraukė atsarginę patalynę, išskleidė svetainės sofą ir nutarė eiti miegoti anksčiau. Bet naktis jai paruošė tokį smūgį, kokio ji nė sapnuoti nesapnavo.
Apie vidurnaktį Rasa pabudo ir patraukė į vonią. Eidama koridoriumi pastebėjo, kad virtuvėje dega šviesa. Ji sustingo. Akies krašteliu pamatė Mantą, tyliai kalbantį telefonu.
— Ne, ji nieko neįtaria. Mes jau beveik prie tikslo. Poryt galėsiu įnešti pinigus. Beveik visą reikalingą sumą jau sukrapščiau.
Rasa liko stovėti vietoje, įtempusi klausą. Kiekvienas vyro žodis smigo vis giliau, o jos akys plėtėsi iš siaubo.
— Nesijaudink, tu man svarbiausias žmogus gyvenime. Sakiau, kad viską sutvarkysiu. Viskas bus gerai, — pašnibždomis kalbėjo Mantas.
„Kas čia dabar? Vadinasi, ne aš esu svarbiausia moteris jo gyvenime? Jis turi kitą?“ — persigandusi Rasa delnu užsidengė burną, o Mantas kalbėjo toliau.
— Taip, šiemet pavyko normaliai susitaupyti. Tu buvai teisi… Persikraustyti į Rasos butą, kad galėčiau daugiau atsidėti, buvo puiki mintis. Dar kartą ačiū už tokį gerą patarimą.
Jis pakilo nuo kėdės ir įsipylė sau taurę vyno.
Rasa suprato, kad pokalbis tuoj baigsis. Pamiršusi, kur ėjo, ji tyliai apsisuko ir kone ant pirštų galų grįžo į svetainę.
„Jis su kažkuo susimokė…
O juk prieš vestuves prisiekinėjo man…
Vadinasi, visą šį laiką tiesiog naudojosi manimi…“
Rasa gulėjo ant sofos nejudėdama. Širdis daužėsi taip smarkiai, lyg krūtinėje bildėtų traukinio ratai, o mintys galvoje sukosi pašėlusiu viesulu.