— Tu iš manęs tyčiojiesi?! Aš ariu per du darbus, o galiausiai dar turiu išlaikyti tavo veltėdžius! — neišlaikiusi sušukau.
Eglė sunkiai susmuko ant sofos ir pirštais ėmė trinti smilkinius. Po ilgos dienos galva tvinksėjo taip, lyg kas būtų ją veržęs lanku. Iš pradžių — aštuonios valandos biure, paskui dar keturios papildomo darbo: apskaita pas pažįstamą verslininką. Taip ji gyveno jau trečius metus. Butas skendėjo tyloje, tik virtuvėje monotoniškai ūžė šaldytuvas.
Trinktelėjo lauko durys — grįžo Tomas. Eglė net nepakėlė galvos, tik toliau masažavo smilkinius. Vyras nuėjo į virtuvę, ten subarškėjo lėkštės ir puodai.
— Egle, valgysi vakarienę? — iš virtuvės šūktelėjo Tomas.
— Nenoriu, — atsakė ji, net neatmerkdama akių.
Jie buvo susituokę septynerius metus. Septyneri metai, prasidėję gražiais pažadais ir viltimis, pamažu virto nesibaigiančių ginčų, nuoskaudų ir nutylėjimų virtine. Eglė prisiminė jų vestuves — tada abu atrodė tokie laimingi. Tomas žadėjo būti atrama, užuovėja, žmogumi, į kurį ji visada galės atsiremti. Tik kur dabar dingo tie žodžiai?
Šį butą Eglė buvo paveldėjusi iš močiutės dar prieš santuoką. Dviejų kambarių, geroje vietoje, su langais į parką. Ji saugojo šiuos namus kaip brangiausią turtą, nes tai buvo vienintelis stabilus dalykas jos gyvenime.
Draudimo bendrovėje atlyginimas buvo pastovus, bet tikrai ne toks, kad galėtum lengvai atsikvėpti. Todėl vakarais ji ir imdavosi papildomų užsakymų.
Tomas įėjo į kambarį nešinas lėkšte makaronų.
— Vėl užsisėdėjai iki vėlumos? — paklausė jis, įsitaisydamas fotelyje priešais ją.
— O ką man daryti? Pats žinai, taupome remontui. Ir būtų neblogai bent kartą normaliai pailsėti, o ne vėl važiuoti į sodybą pas tavo mamą.
Vos tik buvo paminėta motina, Tomo veidas įsitempė. Ona buvo atskira istorija. Anyta pas juos užsukdavo nuolat, kaskart skųsdavosi sveikata, mažomis pajamomis ir sunkiu gyvenimu. Ir kiekvienas toks apsilankymas baigdavosi vienodai — Tomas įbrukdavo motinai pinigų.
— Beje, mama rytoj atvažiuoja, — lyg tarp kitko tarstelėjo Tomas.
Eglė staigiai atsimerkė.
— Ir vėl? Ji juk buvo čia prieš dvi savaites!
— Ką aš galiu padaryti? Jai spaudimas šokinėja, nori pas gydytoją.
— Pas gydytoją galima nueiti ir savo mieste, — burbtelėjo Eglė.
Tomas suirzęs padėjo lėkštę ant stalo.
— Egle, ji mano mama. Nejau taip sunku parodyti bent truputį supratimo?
Supratimo… Eglė karčiai šyptelėjo. Per septynerius metus Tomas pakeitė penkias darbovietes. Vienur viršininkas būdavo kvailys, kitur kolektyvas netikęs, trečioje vietoje atlyginimas per mažas. Dabar jis dirbo vadybininku automobilių salone, bet ir ten jau spėjo pradėti skųstis.
Suskambo Tomo telefonas. Jis pažvelgė į ekraną ir išėjo į koridorių. Eglė klausėsi nejučiomis — skambino Rasa, vyro sesuo. Ir tai buvo dar viena nesibaigianti istorija. Trisdešimt dveji metai, du vaikai nuo dviejų skirtingų vyrų, nuolatinės skolos, paskolos ir amžini prašymai padėti. Sprendimas visada būdavo tas pats — paskambinti broliui.
Į kambarį Tomas sugrįžo kaltu veidu. Eglei pakako vieno žvilgsnio, kad viską suprastų.
— Kiek? — pavargusiu balsu paklausė ji.
— Egle, tik nereikia iš karto taip… Rasai dabar labai sunku. Vaikams reikia ruoštis mokyklai, o buvęs vyras vėluoja pervesti alimentus.
— Kiek, Tomai?
— Du šimtai eurų. Bet Rasa prisiekė, kad po mėnesio grąžins!
Eglė pašoko nuo sofos. Iš pykčio jai drebėjo rankos.
— Po mėnesio? Kaip ir praėjusį kartą? O kaip buvo dar ankstesnį sykį?