— Ir kiek kartų dar tai kartosis? Tomai, kiek man dar reikės viską pakęsti?!
— Egle, nusiramink. Ji juk mūsų šeima.
— Šeima? — Eglės balsas staiga užlūžo. — O aš tada kas? Aš plėšausi per du darbus, taupau kiekvieną eurą, o tavo sesuo gali sau leisti nedirbti normaliai ir gyventi iš mūsų kišenės?
— Rasa dirba! — Tomas dar mėgino ją ginti.
— Kur ji dirba? Ką ji ten uždirba? Pusę etato parduotuvėje? Tomai, Rasa sveika, jauna moteris, turi rankas, kojas — tegul eina ir užsidirba pati!
Vyro veidas apsiniaukė.
— Tu nesupranti. Ji turi vaikų…
— Vaikų turi pusė Lietuvos! Tai dabar visi turi gyventi iš svetimų pinigų?
Tą akimirką Eglė prisiminė praėjusį mėnesį. Tada Tomas irgi „paskolino“ seseriai šimtą penkiasdešimt eurų. Dar anksčiau — šimtą savo motinai. Eglė mintyse ėmė dėlioti sumas ir pajuto, kaip viduje viskas užverda: per pastaruosius metus vyro giminės iš jų „pasiskolino“ daugiau nei du tūkstančius eurų. Ir nė vienas centas nebuvo grąžintas.
Kitą dieną, kaip Tomas ir buvo žadėjęs, pas juos atvyko Ona. Anyta atrodė stebėtinai žvali moteriai, kuri dar vakar skundėsi „šokinėjančiu spaudimu“: skruostai rausvi, suknelė nauja, plaukai sutvarkyti lyg po kirpyklos.
— Egle, tu visai sudžiūvai! — vos įžengusi pastebėjo Ona. — Visai savęs negaili.
Eglė nieko neatsakė. Ji tylomis dengė stalą, stengdamasi nekreipti dėmesio į pažįstamą toną. Ona patogiai įsitaisė prie stalo ir tuoj pat pradėjo savo įprastą giesmę:
— Ak, kaip dabar sunku gyventi… Viskas brangsta, pensija menka. Jau galvoju, gal reikėtų kokio lengvo darbelio pasiieškoti…
Tomas iškart sureagavo:
— Mama, baik tu, koks dar darbas tavo amžiuje! Mes padėsime.
Eglė taip garsiai pastatė arbatinuką ant stalo, kad abu — ir Tomas, ir Ona — krūptelėjo.
— Kuo mes padėsime, Tomai? — šaltai paklausė ji. — Mums patiems pinigų užtenka vos išsiversti.
— Egle! — pasipiktino vyras.
— Kas „Egle“? Ponia Ona, nepykite, bet mes patys vos tempiame iki mėnesio galo. Aš dirbu per du darbus vien tam, kad bent ką nors galėtume atsidėti.
Anyta suspaudė lūpas.
— Mūsų laikais moterys vyrą gerbdavo ir pirmiausia galvodavo apie šeimą.
— Jūsų laikais vyrai šeimas išlaikydavo, — Eglė atkirto nepakeldama balso. — O ne sėdėdavo žmonai ant sprando.
Tomas išraudo.
— Egle, tu jau visai peržengei ribas. Ką sau leidi?
— Sakau tai, kas yra. Per vienus metus tu tris kartus keitei darbą. Ir kiekvieną kartą — savo noru.
— Netiesa! — puolė gintis jis.
— O, atleisk. Paskutinį kartą juk tave tiesiog atleido, nes nebevaikščiojai į darbą.
Ona teatrališkai suplojo delnais.
— Tomai, ką ji čia apie tave kalba?
— Mama, Eglė viską išpučia…
— Išpučiu? — Eglė priėjo prie spintelės ir ištraukė segtuvą su sąskaitomis. — Prašau. Čia visos pastarojo pusmečio sąskaitos. Apmokėtos iš mano kortelės. O čia — mūsų bendros sąskaitos išrašas. Per metus Tomas į ją įnešė keturis šimtus eurų. Keturi šimtai. Per visus metus.
Ona kurį laiką be žado žiūrėjo į popierius. Paskui pakėlė akis į marčią.
— Bet Tomas juk padeda namuose…
Eglė trumpai, sausai nusijuokė. Juokas nuskambėjo aštriai ir kartėliu persmelktai.
— Padeda? Ponia Ona, kada jūsų sūnus paskutinį kartą gamino vakarienę? Kada skalbė? Kada plovė grindis ar tvarkė namus?
Vakare, kai Ona išėjo, bute nusileido sunki, spaudžianti tyla.