Viskas baigta. Susikrauk savo daiktus — mano mama su giminaičiais iki Naujųjų atsikrausto čia, o tavimi nė vienas iš jų nesidžiaugia.
Butas Eglei atiteko po tėvų mirties. Tai buvo dviejų kambarių būstas sename mūriniame name, ketvirtame aukšte. Langai žvelgė į uždarą kiemą, kuriame augo topoliai, o palei takelius stovėjo seni suoliukai. Tėvai viską paliko tvarkingai, ir po pusmečio Eglė oficialiai paveldėjo jų namus.
Ji susitvarkė visus dokumentus savo vardu, gavo nuosavybės įrašus ir pamažu pratinosi prie minties, kad ši vieta dabar priklauso jai. Ne šiaip stogas virš galvos, o jos pačios namai.
Su Tomu ji susituokė praėjus metams po paveldėjimo. Vestuvės buvo kuklios, be didelės minios ir nereikalingo šurmulio. Tomas persikėlė pas Eglę, pardavė savo vieno kambario butą miesto pakraštyje, o gautus pinigus padėjo į banko indėlį.
Jų gyvenimas tekėjo ramiai. Nebuvo nei ypatingų džiaugsmų, nei didelių barnių. Tomas dirbo statybų įmonėje, dažnai užsibūdavo iki vėlaus vakaro. Eglė tvarkė nedidelės bendrovės buhalteriją, namo grįždavo anksčiau ir paruošdavo vakarienę.
Pirmieji bendro gyvenimo mėnesiai praėjo taikiai. Tomas į buitį nesikišo, nieko neperstatinėjo ir nebandė namuose įvesti savos tvarkos. Eglė paliko viską taip, kaip jai buvo brangu: ant sienų kabėjo tėvų nuotraukos, kampe stovėjo senoji indauja su indais. Vyras tam neprieštaravo.
Tačiau laikui bėgant namuose vis dažniau ėmė rodytis anyta. Janina užsukdavo kartą per savaitę, o kartais ir dažniau. Ji atsinešdavo maišų su maistu, įeidavo beveik kaip į savo namus ir atidžiu, vertinančiu žvilgsniu apžiūrėdavo kiekvieną kampą. Eglė stengėsi neprarasti mandagumo: užplikydavo arbatos, išklausydavo pastabų, linktelėdavo.
— Kažkam juk reikia pagalvoti ir apie tavo vyrą, — kartą tarė Janina, apžvelgdama svetainę. — Tomas šiame šaltame bute pavargsta dar labiau. Reikėtų pakabinti užuolaidas, sienas atnaujinti linksmesniais tapetais.
Eglė nieko neatsakė. Šis butas buvo jos. Jos tėvų palikimas. Ji neketino nei keisti tapetų, nei kabinti kitų užuolaidų, nei perdarinėti namų pagal svetimą skonį. Vis dėlto ginčytis irgi nesinorėjo. Paprasčiau buvo tyliai palinksėti ir praleisti žodžius pro ausis.
— Viską gavo iš tėvų, o jaukumo sukurti nemoka, — neatlyžo Janina, traukdama iš maišo stiklainį uogienės. — Tomas dirba nuo ryto iki vakaro, o grįžęs randa tik šaltį ir tuštumą.
Po stalu Eglė sugniaužė pirštus į kumštį. Tačiau balsą išlaikė ramų.
— Tomas man nesiskundė.
— Tomas niekada nesiskundžia, toks jau jo būdas, — atsiduso anyta. — Bet motina visada mato, kada jos vaikui negera.
Vaikui. Tomui buvo trisdešimt dveji, bet Janinai jis vis dar atrodė mažas berniukas. Eglė išmoko į tokias frazes nereaguoti. Išklausyti, linktelėti ir grįžti prie savų darbų.
Pats Tomas, regis, nė nepastebėjo, kaip motinos apsilankymai po truputį nuodija namų orą. Priešingai — jam patiko, kai Janina ateidavo. Maistas, rūpestis, dėmesys — visa tai, ko vaikystėje jam trūko. Tėvas išėjo anksti, motina augino jį viena, dirbo per du darbus ir dažnai palikdavo sūnų pas kaimynus.
Dabar Janina lyg bandė atsigriebti už prarastą laiką. Kiekvieną vakarą skambindavo Tomui, klausinėdavo, kaip sekasi, dalydavo patarimus. Kartais Eglė nugirsdavo tik nuotrupas:
— Mama, viskas gerai, nesijaudink.
— Tomai, juk žinai, kad aš tik apie tave galvoju.
— Taip, mama, suprantu.
Eglė į jų pokalbius nesikišo. Kiekvienas žmogus turi savą ryšį su tėvais. Svarbu tik viena — kad tas ryšys nepradėtų ardyti šeimos gyvenimo.
Ruduo galutinai įsitaisė mieste. Dienos atšalo, lietus ėmė kristi vis dažniau. Eglė iš spintos ištraukė šiltus drabužius, vasarinius užtiesalus pakeitė žieminiais, ant palangės sustatė žvakes. Tai buvo smulkmenos, bet būtent jos namams suteikdavo šilumos.
Artėjo gruodis. Eglė vis dažniau pagalvodavo apie Naujuosius metus. Norėjosi surengti nedidelę šventę, pasikviesti kelis draugus, papuošti butą. Be triukšmingo baliaus, be pertekliaus — tik jaukus vakaras su artimais žmonėmis.
Tuo metu Tomas darėsi vis labiau prislėgtas. Grįžęs namo tylėdavo, įsmeigdavo akis į telefoną ir beveik nesikalbėdavo. Eglė kelis kartus klausė, ar kas nors nutiko, bet vyras tik numodavo ranka.
— Viskas gerai. Tiesiog pavargau.
Vieną vakarą, jiems vakarieniaujant, Tomas pagaliau prabilo:
— Mama su savais nori Naujuosius sutikti mieste. Jie neturi kur apsistoti, o mes juk dviese, pas mus tilps.
Eglė pakėlė akis nuo lėkštės. Šakutė sustingo ore.
— Visi? Kiek žmonių tu turi omenyje?
Tomas gūžtelėjo pečiais, vis dar žiūrėdamas į savo lėkštę.
— Na, mama, teta Rasa, mano sūnėnas, Mantas ir Lina. Maždaug šeši žmonės, ne daugiau.
— Šeši žmonės? Dviejų kambarių bute?
— Neilgam. Tik nuo gruodžio trisdešimt pirmos iki sausio antros. Kas čia tokio baisaus?
Eglė lėtai padėjo šakutę ant stalo.
— Tomai, juk tai mano butas.