— Ir aš nenoriu, kad jis per šventes pavirstų į bendrabutį.
Tomo kaktoje išryškėjo raukšlės.
— Mano butas, mano butas, — pašaipiai pakartojo jis, iškraipydamas jos toną. — O aš čia, vadinasi, negyvenu?
— Gyveni, — ramiai atsakė Eglė. — Bet sprendimas, ką įsileisti į šiuos namus, priklauso man.
— Tai mano mama, — jo balsas staiga pasidarė kietas.
— Tavo mama ir taip čia dažnai lankosi, — nepakeldama tono tarė Eglė. — Tačiau šešių žmonių apgyvendinimui per Naujuosius aš nepritariu.
Tomas atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Gerai. Dar apie tai pakalbėsime.
Tuo jų pokalbis ir baigėsi. Eglė nurinko indus nuo stalo, o Tomas nuėjo į kambarį ir įjungė televizorių. Likusi dienos dalis praėjo beveik be žodžių, tarsi bute būtų apsigyvenusi stora, nematoma siena.
Kitą vakarą Eglė grįžo vėliau nei paprastai. Darbe užsitęsė susirinkimas, paskui sandėlyje ją dar sulaikė dėl važtaraščių. Kai pagaliau pasiekė namus, lauke jau temo. Ji atrakino duris, nusivilko paltą ir iškart pajuto: kažkas ne taip.
Tomas stovėjo koridoriuje. Veidas įsitempęs, kumščiai sugniaužti taip stipriai, kad pabalo krumpliai. Eglė sustojo tarpduryje.
— Kas atsitiko?
Jis žengė arčiau.
— Viskas. Kraukis daiktus. Mama su giminėmis iki Naujųjų atsikrausto čia, o tavęs čia niekam nereikia.
Eglė lėtai uždarė duris sau už nugaros.
— Ką tu pasakei?
— Tą, ką girdėjai. Mama skambino. Jie jau susidėjo daiktus, poryt išvažiuoja. Jiems reikia vietos, o tu tik trukdysi.
— Aš trukdysiu? Savo pačios bute?
— Mano bute! — pratrūko Tomas. — Aš čia gyvenu, vadinasi, turiu teisę!
Eglė paleido rankinę ant grindų.
— Tu čia gyveni todėl, kad aš leidau. Butas įregistruotas mano vardu. Jį gavau dar prieš mūsų santuoką. Tai mano paveldėtas turtas.
— Man nusispjauti į tavo paveldėjimus! — Tomas trenkė kumščiu į sieną. — Mano mama nori atvažiuoti, ir ji atvažiuos!
— Be mano sutikimo į šį butą niekas neįsikels.
Jis dar kartą priartėjo, dabar jau stovėjo visai šalia.
— Tu rimtai galvoji, kad gali man nurodinėti, ką daryti?
Eglė pakėlė smakrą ir pažiūrėjo jam tiesiai į akis.
— Aš tau nenurodinėju. Aš tik pasakau faktą. Butas yra mano. Ir sprendžiu aš.
Tomas staigiai apsisuko, įsiveržė į kambarį ir taip trenkė durimis, kad sudrebėjo stakta. Eglė liko stovėti koridoriuje, žiūrėdama į užvertas duris. Viduje viskas sustingo. Ne iš baimės. Greičiau nuo aiškaus suvokimo, kad tai jau nebėra paprastas barnis dėl svečių.
Vakaras slinko tyloje. Tomas iš kambario neišėjo, o Eglė liko virtuvėje. Ji užplikė arbatos, atsisėdo prie lango ir žvelgė į kiemą. Žibintai apšvietė tuščius suoliukus, o vėjas per asfaltą gainiojo sausus lapus.
Apie vidurnaktį suskambo telefonas. Skambino Janina. Eglė kurį laiką žiūrėjo į ekraną, bet galiausiai atsiliepė.
— Egle? — anytos balsas skambėjo sausai ir šaltai. — Tomas papasakojo, kad tu priešiniesi mūsų atvykimui.
— Janina, aš nesu prieš apsilankymą. Tiesiog šešiems žmonėms šis butas per mažas.
— Kaip nors tilpsime, — atkirto ji. — Tomas miegos kambaryje, mes su Rasa įsitaisysime ant sofos, vaikai ant grindų. Kokia čia problema?
— Man toks variantas nepriimtinas.
— Nepriimtinas, — pabrėžtinai pakartojo Janina. — Tomas dėl tavęs pluša iki išsekimo, tave išlaiko, o tu net jo motinos nenori priimti.
— Tomas dirba dėl savęs, — paprieštaravo Eglė. — Ir išlaiko jis pirmiausia save. Aš taip pat dirbu.
— Tu ten tik triniesi savo mažoje firmelėje už grašius! O Tomas viską daro, kad tau nieko netrūktų!
Eglė užsimerkė. Ginčytis buvo beprasmiška.
— Janina, butas priklauso man. Dokumentuose įrašytas mano vardas. Todėl sprendimą priimu aš.
— Sprendimą priimi, — pašaipiai nusijuokė anyta. — Godumas iš tavęs veržiasi per kraštus, štai ir visa tiesa. Po tėvų tau liko butas, o vyro šeimos net per slenkstį nenori įleisti.
— Aš tiesiog noriu ramiai sutikti Naujuosius. Be jų.
— Be jų! — Janinos balsas pakilo. — Vadinasi, tavo vyro kraujo giminės tau tik „jie“?
Eglė nutraukė skambutį. Tas pokalbis niekur nevedė. Janina neklausė argumentų, ji tik reikalavo.
Ryte Tomas išėjo net nepasisveikinęs. Eglė liko namuose — savaitės viduryje jai buvo laisvadienis, tad ji nusprendė susitvarkyti butą. Nuvalė dulkes, išplovė grindis, perrinko spinteles. Darbas bent trumpam padėjo atitraukti mintis nuo įtampos.
Apie pietus telefonas vėl suskambo. Šįkart skambino jos draugė Justina, su kuria Eglė bendravo dar nuo mokyklos laikų.
— Klausyk, kaip laikaisi? Seniai nesimatėm.
— Gerai, — sumelavo Eglė. — Viskas normaliai.
— Meluoji. Iš balso girdžiu. Kas nutiko?
Eglė sunkiai atsiduso ir papasakojo viską: konfliktą su anyta, planus dėl Naujųjų, Tomo ultimatumą, vakarykštį barnį koridoriuje. Justina klausėsi tyliai, tik retkarčiais įterpdama trumpą pastabą.
— Ir ką dabar darysi? — paklausė ji, kai Eglė nutilo.
— Nežinau. Tomas su manimi nesikalba.
— Bet tu nenusileisi?
— Ne, — tvirtai atsakė Eglė. — Tai mano butas. Jei dabar pasiduosiu, vėliau bus tik dar blogiau.
— Teisingai, — pritarė Justina.