– Šimtas eurų, – Tomas išskleidė kupiūras ant stalo lyg kortų vėduoklę. – Visam mėnesiui. Turi pakakti.
Kurį laiką žiūrėjau į tuos pinigus. Dvi penkiasdešimtinės: viena suglamžyta, kita dar beveik nauja. Už juos turėjau nupirkti maisto, skalbiklių, vaistų nuo spaudimo, sumokėti už keliones ir dar kažkaip padengti visa kita, kas paprastai vadinama gyvenimu.
– O jeigu neužteks? – tyliai paklausiau.
– Vadinasi, išmoksi taupyti, – jis net neatsisuko. Jau vilkosi striukę ir kišenėje tikrino garažo raktus. – Kiti kažkaip išgyvena ir neverkia.
Pirmą kartą tokius žodžius iš jo išgirdau prieš aštuonerius metus. „Baik švaistyti pinigus.“ Tąsyk už žieminius batus sumokėjau keturiasdešimt eurų. Už savo pinigus, iš savo algos. Tomas tada surengė man pusantros valandos tardymą: kam reikėjo naujų, jei senieji dar ne visai suplyšę? Nuo tada kiekvieną mėnesį viskas kartojosi tuo pačiu ritmu: pinigai ant stalo, nurodyta suma ir jo išėjimas pro duris.
Dirbau buhaltere daugiabučius administruojančioje įmonėje. Per mėnesį gaudavau tris šimtus aštuoniasdešimt eurų. Ne turtai, bet ir ne visiškas skurdas. Tik mano atlyginimas man nepriklausė. Kiekvieną mėnesį du šimtus trisdešimt eurų pervesdavau bankui – už jo paskolas. Dvi paskolas, kurias Tomas buvo pasiėmęs savo vardu. Vieną – valčiai, kitą – varikliui. O mokėti kažkodėl teko man.
Kaip tai nutiko? Kaip ir viskas mūsų namuose – nepastebimai, po truputį. Iš pradžių jis paprašė „užmesti už vieną įmoką“, pažadėjęs kitą mėnesį grąžinti. Negrąžino. Paskui paprašė dar kartą. Ir vėl. Galiausiai tiesiog nustojo mokėti. Bankas pradėjo skambinti man, nes sutartyje buvau įrašyta kaip kontaktinis asmuo. Išsigandau ir sumokėjau. Taip praėjo devyniasdešimt šeši mėnesiai iš eilės.
Tą vakarą jis grįžo iš garažo nešinas dėže. Ilga, ryškia, apklijuota hieroglifais.
– Kas čia? – paklausiau.
– Spiningas, – Tomas abiem delnais perbraukė per pakuotę taip švelniai, lyg glostytų katiną. – Anglies pluošto. Japoniškas. Trys šimtai aštuoniasdešimt eurų. Bet juk ne vienai dienai. Čia investicija.
Trys šimtai aštuoniasdešimt. Visa mano mėnesio alga. Nuo pirmo iki paskutinio euro. O man visam gyvenimui buvo numatyta šimtinė.
Stovėjau prie viryklės ir maišiau sriubą iš vištų kakliukų, nes blauzdelėms mūsų biudžetas jau buvo per ankštas. Šaukštas braukė per puodo dugną. Skaičiavau. Buhalterės įprotis – skaičiuoti visada ir visur, net tada, kai niekas neprašo.
Trys šimtai aštuoniasdešimt – spiningui. Du šimtai trisdešimt – paskoloms. Šimtas – man. Jo atlyginimas siekė aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų. Kur dingdavo likę šimtas keturiasdešimt? Degalams visureigiui. Pirtims su vyrais penktadieniais. Alui dėžėmis. Jo atskiram, patogiai įrengtam gyvenimui.
O mano gyvenimas buvo įkainotas šimtu eurų per mėnesį. Pigiau negu viena ritė jo meškerei.
Tą naktį neužmigau. Gulėjau tamsoje ir klausiausi jo knarkimo. Paskui atsargiai atsikėliau, nuėjau į virtuvę, iš tolimiausio stalčiaus ištraukiau seną sąsiuvinį – žalią, languotą, dar iš buhalterių kursų laikų. Atsiverčiau pirmą puslapį ir užrašiau: „2026 m. sausis. T. paskolos įmoka – 230 eurų. Iš mano atlyginimo.“
Tik tiek. Jokio sprendimo dar nepriėmiau. Tiesiog užfiksavau faktą.
O ryte pinigų bankui nebepervedžiau. Pirmą kartą per devyniasdešimt šešis mėnesius.
Programėlė buvo atidaryta. Suma įrašyta. Pirštas pakibęs virš mygtuko „Patvirtinti“. Gal penkiolika sekundžių spoksojau į ekraną. Tada uždariau programėlę, įsidėjau telefoną į kišenę ir išėjau į darbą.
Po trijų dienų į jo telefoną atėjo žinutė. Tomas tuo metu buvo duše, o aparatas gulėjo ant virtuvės stalo šalia mano puodelio. Ekranas nušvito: „Gerbiamas kliente, pagal jūsų kredito sutartį užfiksuotas įsiskolinimas…“
Perskaičiau ir nusisukau į langą. Jis išėjo iš vonios šlapias, apsijuosęs rankšluosčiu, čiupo telefoną, akimis perbėgo tekstą. Susiraukė. Bet nieko nepasakė. Matyt, nusprendė, kad tai kokia nors techninė klaida.
Praėjo dar savaitė. Įprasta. Pusryčiai, darbas, vakarienės. Jis sau pirkdavo rūkytą skumbrę po keturis eurus dvidešimt centų už vienetą. Aš virdavau grikius su svogūnais. Sėdėdavome prie to paties stalo. Jis pjaustydavo žuvį, nuimdavo nuo jos auksinę odelę, ir kvapas pasklisdavo po visą virtuvę. Mano lėkštėje gulėdavo grikiai. Be sviesto, nes sviestas pabrango, o šimtas eurų nėra guminis.
Paskui nutiko istorija su šampūnu.
Nusipirkau šampūną už du eurus aštuoniasdešimt centų. Paprastą, iš vaistinės. Ne užsienietišką, ne reklamuojamą, ne madingą – tiesiog tokį, nuo kurio negraužė galvos odos ir pleiskanos nebyrėjo ant pečių. Pigius jau buvau bandžiusi. Trijų skirtingų rūšių. Nuo visų galvą niežėjo taip, kad norėjosi nagais nusidraskyti odą.
Tomas čekį rado maišelyje iš „Maximos“. Ne piniginėje – maišelyje. Jis tikrindavo mano maišelius. Aštuonerius metus tikrino.
– Du eurai aštuoniasdešimt už šampūną? – jis laikė čekį dviem pirštais, tarsi tai būtų kažkas dvokiančio. – Tu visai proto netekai? Yra už devyniasdešimt centų. „Svetofore“ pilnos lentynos.
– Nuo jo man beria odą. Jau aiškinau.
– Nesąmonė. Priprasi. Visi pripranta.