Aš nieko nebeatsakiau. Tik nuėjau prie stalčiaus, kuriame laikėme sąskaitas ir čekius. Pirštais perverčiau popierėlius, kol radau tą, kurio reikėjo. Padėjau ant stalo šalia jo laikomo šampūno čekio.
Keturiasdešimt vienas euras. Degalinė. Pilnas bakas.
– Kas čia dabar? – primerkęs akis paklausė Tomas.
– Kuro čekis. Tavo. Užvakar piltas.
– Ir ką? – jis išpūtė krūtinę. – Man į darbą reikia važinėti.
– Iki tavo darbo – septyni kilometrai. Su pilnu baku galima nuvažiuoti daugiau nei šešis šimtus kilometrų. Tai beveik trys savaitės. O tu piliesi kas savaitę. Keturis kartus per mėnesį. Vadinasi, važinėji ne tik į darbą. Prie ežero, pas Mantą, į žvejybą. Keturiasdešimt vienas kart keturi – šimtas šešiasdešimt keturi eurai per mėnesį. Vien kurui. Bet man šampūnas už du eurus aštuoniasdešimt – jau prabanga.
Jo veidas paraudo. Ne iš gėdos. Gėda Tomui atrodydavo kitaip – tada jis nusukdavo akis, imdavo žiūrėti į grindis arba į langą. Dabar jis spoksojo tiesiai į mane, o raudonis kilo nuo kaklo aukštyn, lyg po oda būtų užviręs vanduo. Smilkinyje sutrūkčiojo gysla.
– Aš pinigus uždirbu! – jo balsas šoktelėjo aukštyn. – Turiu teisę leisti, kur noriu!
– Tu uždirbi aštuonis šimtus penkiasdešimt. Aš – tris šimtus aštuoniasdešimt. Iš mano algos du šimtai trisdešimt nueina tavo paskolai. Man lieka šimtas penkiasdešimt. Tu duodi šimtą „šeimai“. Penkiasdešimt atidedu mamai vaistams. O man pačiai nelieka nieko. Nulis, Tomai. Nulis eurų. Ir taip – aštuoneri metai iš eilės.
Jis trenkė durimis taip, kad koridoriuje nuo lentynos nukrito nuotraukų rėmelis. Stiklas įskilo, bet nesubyrėjo. Vestuvinė nuotrauka. Devyniasdešimt aštuntieji. Man dvidešimt ketveri, jam dvidešimt šešeri. Abu šypsomės taip, lyg gyvenimas būtų ką tik prasidėjęs ir nieko blogo dar negalėtų nutikti.
Pakėliau rėmelį nuo grindų ir pastačiau atgal. Įtrūkimas ėjo tiksliai per vidurį – Tomas liko vienoje pusėje, aš kitoje.
Grįžau į virtuvę ir atsiverčiau žalią sąsiuvinį.
„Vasaris. Šampūnas – 2,80 €. T. kuras – 41 €. Skirtumas: beveik keturiolika su puse karto. Skandalas – dėl mano 2,80 €.“
Tušinuką spaudžiau taip stipriai, kad pabalo pirštų krumpliai. Vis dėlto raidės gulė ant popieriaus lygiai. Trisdešimt metų darbo stažo padaro savo.
Vakare paskambino dukra. Indrė gyveno Kaune, dirbo interjero dizainere. Dvidešimt šešeri, nuomojamas butas, savi pinigai.
– Mama, kodėl tokia tyli?
– Pavargau. Darbe buvo daug reikalų.
– Čia vėl tėtis? Dėl pinigų?
Pasitaisiau akinius. Stiklai buvo švarūs, bet įprotis stipresnis už protą – kai susinervinu, vis stumiu rėmelį aukštyn ant nosies.
– Ne, ne. Viskas gerai.
– Mama. Aš girdžiu.
Ji visada girdėdavo. Dar mokykloje pastebėdavo, kad mama pati kerpasi plaukus virš kriauklės, o tėtis kas dvi savaites parsineša naują dėžutę blizgių.
– Pakalbėsim vėliau, – pasakiau ir padėjau ragelį.
Penktadienio pirties Tomas nepraleisdavo niekada. Keturi vyrai: jis, Mantas, Vytautas ir Andrius. Šašlykai, garas, alus, kalbos apie laimikį, valtis ir variklius.
Kas kelis mėnesius visa kompanija susirinkdavo pas mus. Kieme, pavėsinėje. Mėsa ant žarijų, agurkai iš lysvės. Dar ir maudynių kubilas – kedrinis, už šešis šimtus eurų, pastatytas prieš trejus metus. Žinoma, irgi pirktas į skolą. Ir, žinoma, mokėjau aš.
Mėsą šašlykams Tomas pirkdavo pats. Čia jau taupumo nelikdavo nė kvapo: trys kilogramai kiaulienos sprandinės, pusantro kilogramo jautienos, marinatai, padažai, lavašai. Vienam vakarui – penkiasdešimt ar šešiasdešimt eurų. O aš turėdavau nešti pjaustytas daržoves ir duoną. Ne todėl, kad būčiau pati pasisiūliusi. Ryte jis tiesiog numetė: „Paruošk stalą kaip reikia. Nesinori prieš vyrus apsijuokti.“
Prieš vyrus – nesinori. O prieš žmoną, kuri visą mėnesį sukasi su šimtu eurų, – nieko tokio.
Išnešiau lėkštes. Vytautas, stambus ir nekalbus, linktelėjo. Mantas, jauniausias iš jų, sumurmėjo: „Ačiū, teta Rasa.“ Andrius įsipylė alaus ir nieko nepasakė.
Tomas sėdėjo atsilošęs, ramiai kramtė šašlyką. Sotumas jam net veidą suminkštino. Viršutinė marškinių saga buvo atsegta. Ant riešo žybtelėjo sunkus laikrodis – „Casio“, du šimtai dvidešimt eurų. Dovana pačiam sau praėjusio gimtadienio proga. Tik jeigu paskaičiuotum, kieno pinigais ta dovana išėjo, paaiškėtų, kad dovanojau aš.
– Žinot, kokia manoji ūkiška? – jis mostelėjo šakute namo pusėn, tarsi manęs ten nebūtų. O aš stovėjau už trijų metrų, rankose laikydama tuščią padėklą. – Šimtas eurų per mėnesį – ir gyvena. Ir nieko, susitvarko! Visiems tokių žmonų palinkėčiau.
Mantas nejaukiai krenkštelėjo. Vytautas įsmeigė akis į savo lėkštę. Andrius gurkštelėjo alaus ir žiūrėjo kažkur pro šalį.
– Ne, rimtai, – Tomas įsismagino. – Aš jai aiškinu: reikia gyventi pagal galimybes. Ekonomika – kaip žvejyba, turi mokėti išlaukti. O ji parsineša šampūną beveik už tris eurus. Išlaidautoja!
Jis nusijuokė. Vienas. Kiti tylėjo.
Stovėjau su tuo padėklu, o kojos pasidarė sunkios, lyg į batus būtų pripilta švino. Gerklę suspaudė. Aštuonerius metus visa tai nurydavau. Devyniasdešimt šešis kartus imdavau pinigus „ant stalo“ ir sakydavau „ačiū“.
Padėklą padėjau ant stalo krašto. Lėtai ir tvarkingai.