– Kur pradingo sūris? Juk vakar vakare nupirkau visą gabalą, gerus keturis šimtus gramų. Specialiai ėmiau sumuštiniams, kad ryte nereikėtų nieko gaminti.
Rasa stovėjo prieš plačiai atvertą šaldytuvą ir jautė, kaip viduje kyla bukas, sunkiai tramdomas susierzinimas. Nuo lentynų sklindantis šaltis gėlė veidą, tačiau skruostai vis tiek degė. Ten, kur dar vakar geltonoje pakuotėje gulėjo solidus fermentinio sūrio gabalas, dabar vienišai riogsojo tik pusė citrinos ir mažas stiklainėlis su pomidorų pastos likučiais.
– Gal pati suvalgei ir pamiršai? – iš svetainės atsklido Tomo balsas. Jis kaip tik, prieš išeidamas į darbą, nesėkmingai ieškojo antros kojinės. – Arba aš naktį kėliausi… Nors ne, tik vandens atsigėriau. Rasa, na kam iš vieno sūrio gabalo daryti dramą? Suvalgė kas nors – ir tiek.
Rasa lėtai užvėrė šaldytuvo dureles. Spragtelėjimas rytinėje tyloje nuskambėjo pernelyg garsiai, net nejaukiai. Esmė buvo visai ne sūryje. Ir ne dešroje, kuri prieš tris dienas dingo lyg į vandenį. Net ne brangios tirpios kavos indelyje, kuris per laiką, kol jie abu buvo darbe, kažkodėl ištuštėjo lygiai perpus. Labiausiai ją trikdė tai, kad ji pati ėmė abejoti savo sveiku protu. Rasa kuo aiškiausiai prisiminė, kaip išėmė produktus iš maišų, kaip dėliojo juos į lentynas, mintyse susidarinėdama visos savaitės valgiaraštį. O paskui tie daiktai imdavo nykti. Tyliai. Nepastebimai. Po truputį.
– Tomai, aš negalėjau per vieną naktį suvalgyti beveik pusės kilogramo sūrio, – ji įėjo į kambarį, rankas šluostydamasi rankšluosčiu. – Tu irgi negalėjai. Mes būtume sprogę. Čia kažkas ne taip.
Tomas pagaliau ištraukė kojinę iš po sofos ir, tyliai niurzgėdamas, tempė ją ant pėdos. Kaip vyras jis buvo geras: ramus, darbštus, vengiantis barnių. Tik vieną silpnybę turėjo, nors pats ją laikė kone dorybe, – savo mamą Oną.
– Vėl pradedi? – jis pakėlė į žmoną pavargusias akis. – Ką tu nori pasakyti? Kad pas mus aitvaras apsigyveno? Ar kad mama ima maistą? Rasa, juk tai juokinga. Ji vyresnio amžiaus moteris, turi pensiją, jai užtenka. Ateina tik gėlių palaistyti ir katino pašerti, kol mūsų nėra namie. Ji padeda, o tu…
– Aš nieko neteigiu, – pertraukė jį Rasa, nors būtent tai ir kirbėjo jai ant liežuvio. – Tiesiog labai keista. Produktai dingsta tomis dienomis, kai ji būna užėjusi. Praėjusį antradienį nebeliko servelato. Ketvirtadienį – vištienos filė, kurią buvau atšildžiusi karbonadams. Dabar – sūris.
– Gal ji tik perdėjo į kitą vietą? – Tomas atsistojo ir pasitaisė marškinius. – Arba Tiška kur nors nusitempė.
– Katinas atsidarė šaldytuvą, išsiėmė vakuuminėje pakuotėje esantį sūrį ir jį paslėpė? Tomai, bent truputį pagalvok.
– Gerai, aš vėluoju, – vyras skubiai pakštelėjo jai į skruostą, aiškiai stengdamasis išsisukti nuo nemalonaus pokalbio. – Vakare nupirksim tau tą sūrį. Tik nesikarščiuok. Mama – aukso žmogus, paskutinius marškinius atiduotų, o tu ją vagyste įtarinėji. Negražu, Rasa.
Kai durys paskui Tomą užsidarė, Rasa sunkiai atsisėdo ant kėdės prieškambaryje. Gėda ją iš tiesų graužė. Ona visada atrodė tokia vargšė, tyli, niekam blogo nelinkinti moterėlė: senstelėjęs paltas, megzta beretė, nesibaigiantys pasakojimai apie spaudimą ir pabrangusius vaistus. Ji gyveno gretimame name ir turėjo jų buto raktų komplektą – „jeigu kas nors nutiktų“, kaip buvo primygtinai įkalbėjęs Tomas. Iš pradžių Rasa tam neprieštaravo: juk patogu, jei prakiurtų vamzdis ar paaiškėtų, kad kas nors paliko įjungtą lygintuvą. Tačiau pastaruoju metu tie apsilankymai tapo pernelyg dažni.
Rasa dirbo buhaltere didelėje statybų bendrovėje. Jos darbas reikalavo kruopštumo, atidumo ir tikslumo, todėl galbūt būtent profesinis įprotis suderinti kiekvieną skaičių neleido jai nusiraminti. Savo šeimos biudžetą ji žinojo iki smulkmenų. Jiedu su Tomu taupė naujam automobiliui, tad išlaidos maistui buvo suplanuotos gana griežtai. Bet per pastaruosius du mėnesius ši biudžeto eilutė ėmė pūstis be jokio paaiškinimo. Pinigai tirpo, o šaldytuvas vis tiek nuolat atrodė pustuštis.
Tą patį vakarą Rasa užsuko į prekybos centrą. Kainos badė akis. Prie mėsos gaminių vitrinos ji stovėjo ilgokai, rinkdamasi keptos kiaulienos gabalą. Tomas pusryčiams labai mėgo sumuštinius su mėsa. Atsidususi ji paėmė mažesnį gabalėlį. Taupyti teko savo sąskaita: vietoj mėgstamo jogurto – kefyras, vietoj upėtakio – pigesnė balta žuvis.
Grįžusi namo ji tvarkingai išdėliojo pirkinius. Šįkart Rasa nusprendė patikrinti savo įtarimus. Iš stalčiaus išsitraukė markerį ir ant brangaus pašteto stiklainėlio dugno bei ant sviesto pakuotės uždėjo po mažytį, beveik nepastebimą taškelį. Visa tai atrodė kvailai, lyg vaikiškas šnipų žaidimas, bet jai reikėjo žinoti tiesą.
Kitas dvi dienas namuose tvyrojo ramybė: Ona į butą neužsuko.