Ji tik retkarčiais paskambindavo ir pabambėdavo dėl oro. Produktai liko ten, kur Rasa juos buvo padėjusi. Po truputį ji net ėmė ramintis: gal iš tiesų pervargusi tapo išsiblaškiusi ir pati kažką supainiojo.
Tačiau penktadienio rytą paskambino anyta.
– Rasa, labas, vaikeli, – Onos balsas skambėjo saldžiai, net per saldžiai. – Šiandien eisiu pro šalį, į vaistinę užsuksiu. Gal ir pas jus trumpam užeisiu, gėlytes palaistysiu? Tomas sakė, kad fikusas visai nuleipęs. Gaila augalo.
– Ona, aš jį vakar palaisčiau, – mėgino mandagiai paprieštarauti Rasa.
– Ai, tu juk visada skubi, viską paskubomis, po lašelį. Gėlėms reikia priežiūros, patyrusios rankos. Nesijaudink, aš tyliai: ateisiu ir išeisiu. Gal dar barščių jums išvirčiau?
– Ne, ačiū, maisto turime, – tvirtai atsakė Rasa. Ji mažiausiai norėjo, kad anyta vėl imtų šeimininkauti jos virtuvėje.
– Na, kaip norit. Gerai, bėgu tada. Gražios dienos, dukrele.
Darbe Rasa visą dieną sėdėjo kaip ant adatų. Skaičiai ataskaitose liejosi į vieną dėmę, mintys vis grįždavo į namus. Ji įsivaizdavo, kaip Ona savo raktu atrakina duris, įžengia į butą… Ką ji ten veikia? Naršo po spintas? Tikrina kišenes? O gal tiesiu taikymu eina prie šaldytuvo?
Vos grįžusi namo, Rasa pirmiausia nulėkė į virtuvę. Širdis daužėsi taip smarkiai, lyg būtų įstrigusi gerklėje.
Šaldytuvas ją pasitiko šalta tuštuma.
Nebebuvo keptos mėsos. Dingo ir sviesto pakelis su jos mažyte žyme. Iš dešimties kiaušinių liko vos du. Bet skaudžiausia buvo tai, kad prapuolė raudonųjų ikrų stiklainėlis – tas pats, kurį Rasa buvo nusipirkusi per akciją ir paslėpusi Naujiesiems metams giliai lentynoje, už marinuotų daržovių stiklainių.
Ji nusileido ant taburetės ir užsidengė veidą delnais. Čia jau nebebuvo nei juokinga, nei dviprasmiška. Tai buvo įžūlus, be jokios gėdos daromas vogimas. O blogiausia – Rasa neįsivaizdavo, kaip apie tai pasakyti vyrui. Įrodymų ji neturėjo. Ona galėjo ramiausiai tvirtinti, kad nieko neėmė, kad Rasa pati viską suvalgė ir pamiršo, o ikrų apskritai niekada nebuvo.
Vakare pokalbis buvo sunkus.
– Tomai, dingo ikrai. Ir mėsa. Ir sviestas, – pasakė Rasa, kai vyras sėdo vakarieniauti. Jai teko virti koldūnus, nes suplanuotos mėsos šaldytuve nebeliko.
Tomas padėjo šakutę. Jo veidas apsiniaukė.
– Vėl? Rasa, tu mane jau gąsdini. Gal tau reikėtų pas gydytoją? Pas neurologą? Na kaip gali tiesiog imti ir pradingti ikrai?
– Šiandien buvo atėjusi tavo mama.
– Ir kas? Ji užėjo palaistyti gėlių! Tu rimtai manai, kad mano mama, išsilavinusi moteris, buvusi mokytoja, vogtų maistą iš savo sūnaus namų? Kam jai to reikia? Ji gauna pensiją, be to, aš kas mėnesį jai dar duodu pinigų.
Rasa sustingo.
– Tu jai duodi pinigų? Kiek?
Tomas sutriko ir nusuko akis.
– Na… penkiasdešimt, kartais septyniasdešimt eurų. Vaistams, mokesčiams. Jai vienai nelengva.
– Penkiasdešimt ar septyniasdešimt eurų… Tomai, mes mokame paskolą už būstą. Prie jūros trejus metus nebuvome. O tu slapta nuo manęs atiduodi pinigus mamai?
– Ji mano mama! – pratrūko Tomas. – Aš neprivalau atsiskaitinėti už kiekvieną eurą, kurį duodu tėvams! Ir baik ją kaltinti! Jeigu pati esi išsiblaškiusi arba nemoki planuoti išlaidų, nereikia visko versti kitiems!
Tą vakarą jie pirmą kartą per ilgą laiką atsigulė nepalinkėję vienas kitam labos nakties. Rasa gulėjo tamsoje, žiūrėjo į lubas ir klausėsi įžeisto vyro alsavimo. Jos viduje pamažu stingdama brendo šalta, aiški mintis. Jai reikėjo ne tik sužinoti tiesą. Reikėjo ją įrodyti taip tvirtai, kad Tomas nebegalėtų sugalvoti nė vieno pasiteisinimo.
Kitą dieną, šeštadienį, Rasa nuvažiavo į elektronikos parduotuvę. Ji ilgai klausinėjo pardavėjo, kol išsirinko kamerą. Reikėjo mažo, akiai beveik nepastebimo įrenginio, kuris įrašytų į atminties kortelę ir įsijungtų nuo judesio.
– Šitas variantas jums tiktų, – vaikinas geltonais marškinėliais padavė jai nedidelę juodą dėžutę. – HD kokybė, yra garso įrašymas, akumuliatorius laiko iki savaitės. Galima paslėpti lentynoje arba už knygų.
Grįžusi namo, kol Tomas buvo garaže, Rasa ėmėsi darbo. Tinkamiausia vieta pasirodė viršutinė virtuvės spintelės lentyna, kur stovėjo retai naudojamos vazos ir senas servizas. Kamerą ji įspraudė tarp cukrinės ir stiklainėlio su lauro lapais, objektyvą nukreipdama tiesiai į šaldytuvą ir dalį stalviršio. Iš apačios jos nesimatė, o vaizdas atsivėrė puikus.
Dabar reikėjo masalo.
Sekmadienį Rasa demonstratyviai, Tomui matant, prikrovė šaldytuvą maisto. Ji nupirko brangios rūkytos dešros griežinėlių, gabalą gero sūrio, kilogramą atvėsintos jautienos, upėtakį, vaisių ir didelę dėžę šokoladinių saldainių.