— Mama perdavė, kad šiemet tau geriau likti namuose. Bus tik savi, šeimos šventė.
Tomas net nepakėlė akių nuo telefono. Rasa sustingo virtuvės viduryje, delne laikydama šluostę. Gruodžio dvidešimt septintoji, iki Naujųjų likusios trys dienos, o ją ką tik vėl išbraukė iš šeimos rato. Kaip ir ne pirmą kartą.
— Kaip suprasti — likti?
— Paprastai. Juk pati supranti, kad visi netilps. Mamos butas ne guminis, — jis pagaliau atsitraukė nuo ekrano ir pažvelgė į ją taip, lyg ji būtų paklaususi visiškos nesąmonės. — Bet ji prašė, kad tu pagamintum. Štai sąrašas.
Jis ištiesė lapą, prirašytą apvalia Janinos rašysena. Rasa paėmė jį vos dviem pirštais.
Šaltiena. Trijų rūšių mišrainės. Kepta žuvis. Pyragai su mėsa ir obuoliais. Delikatesų užkandžių lėkštės. Apačioje dar buvo pridurta: „Ir nepamiršk gražiai papuošti, Rasute. Vis dėlto svečiai.“
Svečiai. Vadinasi, jiems galima sėsti prie stalo, o jai — ne.
— Ji nori, kad paruoščiau vaišes dvidešimčiai žmonių, bet pati manęs prie to stalo nekviečia.
Tai nebuvo klausimas. Rasa tik ištarė žodžius garsiai, tarsi norėdama patikrinti, ar jie skamba taip pat absurdiškai, kaip jautėsi viduje.
— Na taip. Tu juk supranti, jie turi savo ratą. Tau ten būtų nejauku.
Dvylika santuokos metų. Dvylika metų ji gamino jo giminei per visus susibūrimus, gimtadienius, vardadienius ir šventes. Prie stalo ją pasodino gal kokius tris kartus, ne daugiau. Visais kitais atvejais jos vaidmuo buvo aiškus: pašildyti, atnešti, nurinkti, išplauti.
— Gerai, — tyliai pasakė Rasa.
Tomas linktelėjo ir vėl įsmigo į telefoną.
Gruodžio dvidešimt devintąją ji stovėjo prekybos centre prie mėsos, skirtos šaltienai. Į vežimėlį keliavo beveik pusė mėnesio atlyginimo — tie patys pinigai, kuriuos ji buvo atsidėjusi žieminiam paltui. Rasa paėmė mėsą, paskui lašišą, avokadus, ananasus mišrainėms. Janina mėgo, kad viskas atrodytų „kaip pas žmones“.
Grįžusi namo ji virė, pjaustė, maišė. Rankos dirbo lyg pačios. Gruodžio trisdešimtąją Rasa vėl pakilo prie puodų ir tęsė tai, ką buvo pradėjusi.