šeštą ryto. Kažkurią akimirką ji net pati nustebo supratusi, kad pyktis išgaravęs. Nebuvo nei įniršio, nei nuoskaudos antplūdžio — tik pareiga, kurią reikėjo atlikti iki galo.
Per pietus užsuko sesuo Lina. Pamačiusi stalą, nukrautą dėžutėmis ir dubenėliais, ji tyliai švilptelėjo.
— Tu čia ką, restoraną ruošiesi atidaryti?
— Čia Tomo šeimai. Naujiesiems.
— O tu pati kur būsi?
— Namuose. Viena. Manęs nepakvietė, bet maistą užsakė.
Lina prisėdo ant taburetės ir kurį laiką nepasakė nė žodžio.
— Klausyk, seniai norėjau tau pasakyti… Atsimeni jūsų vestuves? Atsitiktinai išgirdau, kaip Janina prie tualeto kalbėjosi su drauge. Ji tada pasakė: „Mūsų Tomukas susirado paprastutę. Na, ir gerai — bent gaminti moka. Virtuvei tiks.“
Rasa sustingo. Peilis liko pakibęs virš pjaustymo lentelės.
— Dvylika metų tylėjai?
— Maniau, kad tai ne mano reikalas. Atleisk, — Lina patřynė nosies šaknį. — Bet dabar žiūriu į visa tai ir man bloga. Tu rimtai ketini atiduoti jiems maistą, o pati Naujuosius sutikti viena?
— Ketinu.
Lina išėjo taip trenkusi durimis, kad sudrebėjo stiklas spintelėje.
Septintą vakaro paskambino Janina. Jos balsas buvo saldus, lyg lydyta karamelė.
— Rasele, brangioji, pagalvojau… Gal dar krevečių pridėtum? Ir raudonųjų ikrų. Vis dėlto Naujieji, svečiai rimti. Tomas paskui kaip nors atsiskaitys.
Kaip nors. Paskui. Per dvylika metų Tomas nė karto nebuvo grąžinęs jai nė cento už produktus šeimos šventėms.
— Gerai, Janina. Viską padarysiu.
Rasa padėjo telefoną. Atsisėdo ant sofos ir maždaug dešimt minučių žiūrėjo į vieną tašką. Tada pakilo, apsivilko striukę ir išėjo. Vaistinėje už kampo nusipirko du buteliukus stiprių laisvinamųjų — be skonio ir kvapo.
Grįžusi atidarė pirmą indą su šaltiena. Į sultinį įlašino priemonės, permaišė šaukštu ir užspaudė dangtelį. Tada paėmė silkę pataluose — keli lašai nugrimzdo į majonezą. Po jos atėjo eilė baltai mišrainei, „Mimozai“, padažui prie žuvies. Jos rankos judėjo ramiai, be menkiausio virptelėjimo.