– Rasa, šitos lėkštės geriau neimk. Ten salotos su majonezu, tau juk nesveika, – tarė Tomas, net nepakeldamas akių nuo mėsos ant kepsninės. Ir nusijuokė.
Prie stalo sėdėjo dvylika žmonių. Mūsų namų vasaros terasa. Ant žarijų kepta mėsa, kurią marinavau nuo pat ryto. Marinatą buvau tobulinusi trejus metus, kol radau tinkamą skonį. Beje, ir tos salotos buvo mano gamintos.
Taip jis elgėsi septynerius metus. Nuo pat pirmo vakaro, kai Jonas atsivedė jį susipažinti. Tomas tada nužvelgė mane nuo batų iki plaukų, švilptelėjo ir pasakė: „Na, Jonai, pasirodo, tau patinka apvalesnės moterys.“ Aš tada tik nusišypsojau. Nusprendžiau, kad tai pokštas. Šiurkštokas, bet vis tiek pokštas.
Klydau.
Su Jonu susituokėme prieš aštuonerius metus. Man tada buvo keturiasdešimt, jam – trisdešimt aštuoneri. Abiem tai buvo antroji santuoka. Jonas dirbo inžinieriumi projektavimo biure, o aš tuo metu jau buvau atidariusi antrą „Saldaus reikalo“ vietą. Tai mano konditerijų tinklas. Sukurtas nuo nulio – be paskolų, be tėvų pinigų, be jokios paramos iš šalies. Trejus metus kiekvieną uždirbtą centą grąžinau atgal į verslą. Kai tekėjau, turėjau dvi parduotuves. Dabar jų penkios.
Tomas buvo Jono draugas nuo pirmos klasės. Jie kartu augo, kartu tarnavo kariuomenėje, kiekvieną spalį kartu važiuodavo žvejoti. Jonui Tomas buvo beveik kaip brolis. Aš tai supratau. Todėl ir tylėjau.
Tomas turėjo reklamos agentūrą „Brizas Media“. Logotipai, pakuotės, reklama internete, prekės ženklo vystymas. Tiesą sakant, sekėsi jam neblogai. Tik vieno dalyko jis nežinojo. Prieš šešerius metus man prireikė rangovo visam tinklo atnaujinimui: naujam stiliui, pakuotėms, meniu, iškaboms. Mano vadybininkė Asta atrinko tris agentūras. Viena jų buvo „Brizas Media“. Jie pasiūlė geriausią kainą ir terminus. Sutartį pasirašiau per įmonę – UAB „Konditeris-Plius“. Kontaktiniu asmeniu buvo nurodyta Asta. Taigi Tomas šešerius metus dirbo mano įmonei ir nė nenutuokė, kad jam moka geriausio draugo žmona.
Keturiasdešimt aštuoni tūkstančiai eurų per metus. Tiek mano verslas kasmet skirdavo jo agentūrai. Meniu dizainas, sezoninės akcijos, naujų vietų apipavidalinimas, socialinių tinklų administravimas. Kas mėnesį – po keturis tūkstančius eurų, tiksliai kaip laikrodis.
Jonas viską žinojo. Paprašiau jo Tomui nesakyti. Nenorėjau suplakti draugystės su verslu. Jonas pažadą tesėjo.
O Tomas ir toliau laidė savo „juokelius“.
Tą vakarą terasoje padėjau ant stalo paskutinį patiekalą – orkaitėje keptas daržoves – ir atsisėdau šalia Jono. Tomas jau pilstė vyną. Jo žmona Eglė sėdėjo priešais, nudelbusi akis į lėkštę. Ji visada žiūrėdavo į lėkštę, kai vyras pradėdavo.
– Rasa, galėtum bent vasarai sulieknėti, – ištarė Tomas, paduodamas jai taurę. – Maudymosi kostiumėlį apskritai dar užsidedi? Ar slepiesi po skraiste?
Prie stalo stojo tyla. Kažkas nejaukiai kostelėjo. Jonas uždėjo delną man ant kelio. Tai buvo įprastas jo ženklas: „Pakentėk. Jis nenorėjo blogo.“
Paėmiau taurę ir pažvelgiau Tomui tiesiai į akis.
– Tomai, ar tu žinai, kad tavo agentūra vis dar neišmokėjo paskolos už biurą? – pasakiau ramiai, lyg konstatuočiau paprastą faktą. Žinojau tai todėl, kad Asta kartą buvo užsiminusi: jie vėlavo pateikti maketus ir teisinosi nuomos problemomis.
Jo šypsena akimirkai suvirpėjo. Tik sekundei. Paskui jis nusijuokė.
– Iš kur tu žinai apie mano biurą? – pasukiojo taurę tarp pirštų. – Jonas pasakė? Na, broli, tu čia duodi.
Jonas neatsakė.
Aš išgėriau vyną iki dugno. Tomas netrukus peršoko prie kitos temos: futbolo, atostogų, naujo automobilio. Įprastas rinkinys. O aš pagalvojau: gerai jau. Ne pirmas kartas. Ištversiu ir šį.
Vėlai vakare, kai svečiai išsiskirstė, ploviau indus. Jonas priėjo iš nugaros ir apkabino.
– Atleisk jam. Jis tiesiog toks yra.
– Aš puikiai žinau, koks jis yra, – atsakiau. – Bet „jis tiesiog toks“ nėra pasiteisinimas.
Jonas pabučiavo mane į pakaušį ir nuėjo miegoti. O aš likau stovėti prie kriauklės. Karštas vanduo bėgo per rankas, tačiau šilumos nejaučiau. Jaučiau tik nuovargį. Septyneri metai tų pačių pašaipų. Tų pačių Jono atsiprašymų. To paties nejaukaus tylėjimo prie stalo.
Po mėnesio paskambino Tomas. Pakvietė į savo gimtadienį. Jam sukako keturiasdešimt dveji.
Iškepiau tortą. Gal tai buvo kvaila. Bet aš juk konditerė. Trijų aukštų, su šokoladiniu glaistu ir karamelės dekoru. Šešios valandos darbo. Morengai atskirai, pertepimai atskirai, puošyba atskirai. Tortas svėrė beveik keturis kilogramus.
Jonas nešė dėžę iki automobilio atsargiai, lyg joje būtų kūdikis.
– Gražus, – pasakė jis. – Tomas neteks žado.
Tomas tikrai neteko žado. Tik visai ne taip, kaip mes įsivaizdavome.
Į šventę susirinko dvidešimt žmonių. Viskas prasidėjo restorane, kurį Tomas buvo pasirinkęs savo gimtadieniui.