Jis buvo jį išsinuomojęs visam vakarui. Viduryje salės driekėsi ilgas stalas, užtiestas baltomis staltiesėmis, kampe grojo gyva muzika. Eglė vilkėjo naują suknelę ir, kaip visada, laikėsi tyliai, beveik nepastebimai. Tomas, priešingai, sukosi pačiame dėmesio centre. Įdegęs, plačiai besišypsantis, baltais dantimis, su marškiniais, kainavusiais kokius tris šimtus eurų. Jis glėbesčiavo kiekvieną atėjusį, vyrams draugiškai trinktelėdavo per petį, moterims bučiuodavo rankas. Iš šono – tikras žavesio įsikūnijimas. Jeigu nežinai, koks jis iš tiesų.
Dėžę su tortu padėjau ant atskiro staliuko. Pakėliau dangtį. Tortas atrodė puošniai – net švytėjo. Karamelės gijos blizgėjo lempų šviesoje, šokoladinis paviršius atrodė lyg veidrodis. Keli svečiai iškart priėjo arčiau ir išsitraukė telefonus fotografuoti.
– O kas čia tokį padarė? – paklausė moteris bordo spalvos suknele.
– Aš, – atsakiau.
– Jūs konditerė?
– Taip.
Tomas priėjo po akimirkos. Iš pradžių nužvelgė tortą, paskui mane.
– Rasa, – nutęsė jis, – na, tortas, žinoma, įspūdingas. Tik gal reikėjo tiek kremo ne ant jo, o nuo savęs pataupyti, ką? – Jis nusikvatojo ir atsisuko į svečius. – Mūsų Rasa saldumynus mėgsta. Matosi, ar ne?
Tada dar paplekšnojo man per petį, tarsi būtų pasakęs mielą komplimentą.
Stovėjau šalia beveik keturių kilogramų torto, kuriam skyriau šešias valandas, o į mane žiūrėjo maždaug dvidešimt žmonių. Vieni nusuko akis. Kiti dirbtinai šyptelėjo. Eglė staiga labai susidomėjo savo taure.
Manyje kažkas spragtelėjo. Ne pyktis. Kažkas tikslesnio, šaltesnio. Lyg užsirakintų spyna.
– Tomai, – ištariau ramiai, be pakelto balso. – Šitas tortas kainuoja apie šimtą dvidešimt eurų. Aš prie jo dirbau šešias valandas. Tu ką tik pažeminai žmogų, kuris tau atnešė rankų darbo dovaną. Todėl aš ją pasiimu.
Ir uždariau dėžės dangtį.
Salėje stojo tokia tyla, kad buvo galima išgirsti, kaip kažkur virtuvėje kapsi vanduo.
– Tu rimtai? – Tomas sumirksėjo.
– Visiškai.
Pakėliau dėžę. Keturi kilogramai. Rankos nė trupučio nedrebėjo. Apsisukau ir nuėjau link išėjimo.
Jonas mane pasivijo jau automobilių aikštelėje.
– Rasa, palauk.
– Palauksiu mašinoje.
– Na jis juk nenorėjo… Jis tiesiog…
– Jonai, – pastačiau dėžę ant variklio dangčio. – Tas jo „tiesiog“ tęsiasi jau septynerius metus. Kiekvieną kartą, kai susitinkam. Prie žmonių. Aš nebenoriu apsimesti, kad tai normalu. Važiuojam.
Mes išvažiavome. Tortą kitą rytą nuvežiau į konditeriją. Jį nupirko per valandą.
Jonas visą kelią tylėjo. Namuose tik pasakė:
– Jis įsižeidė.
– Aš irgi, – atsakiau.
Tą vakarą sėdėjau virtuvėje viena. Už lango buvo tylu. Gėriau arbatą ir galvojau, kad šimtas dvidešimt eurų nėra esmė. Ir šešios valandos – taip pat ne svarbiausia. Svarbiausia buvo tie dvidešimt žmonių, matę, kaip aš atsiėmiau savo dovaną. Tai buvo kažkas naujo. Nebuvau tikra, ar pasielgiau teisingai. Bet mano nugara buvo tiesi. O tai jau reiškė nemažai.
Po dviejų savaičių Tomas paskambino taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Kvietė į vakarėlį prie baseino.
– Tik šį kartą be tortų, – dar pajuokavo.
Aš nenorėjau važiuoti. Tikrai nenorėjau. Pasakiau Jonui, kad nevažiuosiu. Jis linktelėjo. Tačiau po poros dienų grįžo prie tos pačios temos.
– Rasa, ten bus Marius su Lina. Ir Darius. Mes jų šimtą metų nematėm. Aš neprašau tavęs taikytis su Tomu. Tiesiog važiuokim kartu. Dėl manęs.
Dėl jo. Aštuoneri metai „dėl jo“. Kiekviena šventė, kiekvienas bendras savaitgalis, kiekvienas kvailas susibūrimas. Kartą net suskaičiavau: per septynerius metus Tomą buvau mačiusi maždaug šešiasdešimt kartų. Po aštuonis ar dešimt susitikimų per metus. Ir nė vieno karto – be pastabos apie mano svorį, maistą, figūrą ar drabužius.
Šešiasdešimt susitikimų. Šešiasdešimt pažeminimų. Kaskart aš arba nusišypsodavau, arba nutylėdavau, arba išeidavau į kitą kambarį. O Jonas vėliau sakydavo: „Jis gi ne iš blogos valios.“
Aš vis dėlto nuvažiavau.
Tomas turėjo namą užmiestyje. Didelis sklypas, baseinas, vieta kepsninei. Viskas gražu, viskas brangu. Jis mėgo demonstruoti: štai, žiūrėkite, ką pasiekiau. Balti gultai, apšviestas baseino vanduo, kolonėlės su muzika. Susirinko aštuoniolika svečių. Pusę pažinojau, pusės – ne.
Apsivilkau uždarą maudymosi kostiumėlį, ant viršaus užsimečiau tuniką. Penkiasdešimt antras dydis – taip, esu stambi. Žinau tai. Žinau kiekvieną rytą, kai atsikeliu, rengiuosi, važiuoju į darbą, vadovauju penkioms konditerijoms ir moku atlyginimus trisdešimt dviem darbuotojams. Mano svoris yra mano reikalas. Ne jo pokalbių tema.
Pirma valanda praėjo visai pakenčiamai. Tomas buvo užsiėmęs kepsnine ir naujai atvykusiais svečiais. Aš įsitaisiau ant gulto, gurkšnojau limonadą ir kalbėjausi su Lina. Liną mėgau. Ji irgi buvo apkūni, ir jai taip pat tekdavo klausytis Tomo juokelių, tik rečiau – jie susitikdavo vos kelis kartus per metus.
Paskui Tomas priėjo. Su taure rankoje, su plačia šypsena. Įdegęs, sportiškas, savimi patenkintas. Sustojęs šalia, pažvelgė į mane iš aukšto.
– Rasa, o ko tu nelendi į baseiną? Vanduo šiltas.
– Nenoriu, – trumpai atsakiau.
Tomas tik nusijuokė, lyg mano atsakymas apskritai nebūtų vertas rimtai priimti.