— Butą perrašiau mamai, o santaupas atidaviau seseriai! — nusikvatojo vyras, pradėdamas skyrybų procesą.
Eglė stovėjo prie lango ir žvelgė į spalio medžius, nuo kurių vėjas plėšė paskutinius lapus. Lauke lijo, vandens gijos lėtai slinko stiklu žemyn. Viduje buvo šilta, jauku, sava — visa tai atsirado po daugybės metų pastangų. Kiekviena interjero detalė, kiekvienas daiktas buvo rinktas su meile. Tai buvo jų bendras lizdas, namai, kuriuos Eglė su Mantu nusipirko prieš penkerius metus, netrukus po vestuvių.
Butas buvo įregistruotas abiejų sutuoktinių vardu. Tuo metu toks sprendimas atrodė savaime suprantamas ir teisingas. Jauna šeima, bendri planai, šviesi ateitis. Eglė dirbo vadybininke didelėje logistikos įmonėje, Mantas buvo inžinierius gamykloje. Jie taupė kartu, kartu džiaugėsi kiekvienu žingsniu, priartinančiu prie nuosavo būsto.
Tačiau bėgant metams jų santykiuose atsirado ne šiaip įtrūkimas. Tarp jų pamažu išaugo visa praraja, kurią kantriai ir atkakliai gilino Manto motina — Ona Kazlauskienė.
Ji nepraleisdavo nė vienos progos priminti sūnui, kad turtas turi likti šeimoje. O sakydama „šeimoje“, Ona Kazlauskienė turėjo galvoje tik kraujo giminaičius. Marti, jos akimis, tebuvo laikinas žmogus, kuris bet kurią dieną galėjo dingti iš Manto gyvenimo.
— Mantai, tu tik pagalvok, — kartodavo Ona Kazlauskienė kaskart, kai juos aplankydavo. — O jeigu kas nutiks? Skyrybos, neduok Dieve. Butas bendras. Žmona pasiims pusę. Tu tiek metų dirbai, stengeisi, ir viską atiduosi kažkam už dyką?
Iš pradžių Mantas į tokius pokalbius numodavo ranka. Eglė matydavo, kaip vyras susiraukia, vos motina pradeda savo įprastą kalbą. Bet laikui bėgant kažkas pasikeitė. Ona Kazlauskienė veikė lyg vanduo, lašinamas ant akmens: tyliai, lėtai, bet užtikrintai. Jos žodžiai įsišaknijo Manto galvoje.
Eglė tuos pokyčius pastebėjo. Vyras tapo šaltesnis, uždaresnis, vis dažniau laikėsi atokiau. Anksčiau finansinius reikalus jie aptardavo drauge, o dabar Mantas nuo tokių kalbų vis išsisukdavo.
— Mantai, gal pasikalbėkime, kaip taupysime Tomo kambario remontui? — kartą paklausė Eglė.
— Vėliau, gerai? — burbtelėjo jis, nepakeldamas akių nuo telefono.
Jų sūnui Tomui buvo septyneri. Berniukas ką tik pradėjo lankyti pirmą klasę, todėl Eglė norėjo jam įrengti normalų mokymosi kampelį. Be to, ji planavo užrašyti Tomą į papildomas matematikos pamokas. Vaikas turėjo gabumų, ir motina matė, kad jo talentą verta puoselėti.
Visiems šiems sumanymams reikėjo pinigų. Eglė kas mėnesį atsidėdavo konkrečią sumą. Ji taupė kantriai, daug ko atsisakydama. Vietoj naujo rudeninio palto nešiojo senąjį. Vietoj kavos su draugėmis rinkdavosi vakarienę namuose.
— Tu irgi atidedi? — paklausė ji vyro.
— Žinoma, — atsakė Mantas. — Juk pažadėjau. Taupome kartu.
Eglė juo tikėjo. O kodėl neturėjo tikėti žmogumi, su kuriuo praleido aštuonerius metus? Mantas jai visada atrodė patikimas, atsakingas, tvirtai ant žemės stovintis vyras. Kadaise būtent dėl šių savybių ji jį ir pamilo.
Tik tikrovė pasirodė visai kitokia.
Rugsėjo pabaigoje Mantas tapo ypač nervingas. Jis dažnai išeidavo su telefonu į kitą kambarį ir kalbėdavo prislopintu balsu. Eglė nesiklausydavo tyčia, tačiau kai kurios frazės vis tiek pasiekdavo jos ausis.
— Mama, sakau tau, viskas bus gerai… Taip, taip ir padarysiu… Aišku, ji nieko nesužinos.
Į Eglės širdį ėmė skverbtis nerimas. Ko ji neturėjo sužinoti? Apie ką Mantas šnabždasi su Ona Kazlauskiene?
Vieną vakarą ji nusprendė paklausti tiesiai.
— Mantai, ar tarp mūsų viskas gerai? Pastaruoju metu elgiesi keistai.
— Viskas normaliai, — burbtelėjo vyras, nenutraukdamas žvilgsnio nuo nešiojamojo kompiuterio ekrano. — Iš kur tai ištraukei?
— Tu nuolat kažką kuždiesi su mama. Ir apskritai tapai labai paslaptingas.
— Egle, darbe problemos, tiek. Sudėtingas projektas. Neprisigalvok to, ko nėra.
Eglė nutarė daugiau nespausti. Gal iš tiesų darbe prasidėjo sunkus laikotarpis? Mantui taip jau būdavo: grįždavo namo pavargęs, įsitempęs, irzlus.
Vis dėlto vidinis balsas jai kuždėjo, kad vien darbu čia nekvepia.
Tuo metu Mantas jau veikė. Tyliai, nuosekliai ir pagal planą, kurį jam sudėliojo Ona Kazlauskienė.
Motina įtikino sūnų, kad Eglė anksčiau ar vėliau vis tiek norės skirtis ir pasiims pusę buto. Onos Kazlauskienės įsitikinimu, visos moterys elgiasi vienodai: iš pradžių vaidina mylinčias žmonas, o paskui susirenka viską, kas buvo užgyventa.
— Mantai, tu privalai apsisaugoti, — įkalbinėjo ji. — Perrašyk butą man. Tai tik laikina priemonė. Kai viskas aprims, grąžinsiu tau. Užtat būsi ramus.
— O jeigu Eglė sužinos? — dvejojo Mantas.
— Iš kur ji sužinos? Tu jai nesakysi. Viską sutvarkysi tyliai. O jeigu kada prireiks, galėsi paaiškinti, kad taip padarėme dėl turto saugumo.
Mantas svyravo, tačiau motinos autoritetas galiausiai nusvėrė. Ona Kazlauskienė puikiai žinojo, kur spausti, kad sūnui suskaustų. Ji primindavo, jog jis visada jos klausydavo, kad ji visą gyvenimą dėl jo dirbo, ir kad niekas, išskyrus motiną, nelinki jam tikro gero.
Spalio pradžioje Mantas parengė dovanojimo sutartį. Tam reikėjo ir kitos savininkės, tai yra Eglės, sutikimo. Tačiau vyras rado būdą šią kliūtį apeiti. Popierius padėjo sutvarkyti Onos Kazlauskienės pažįstamas notaras. Mantas suklastojo žmonos parašą, dokumentai buvo įregistruoti.
Butas dabar priklausė Onai Kazlauskienei.
Kitas žingsnis buvo santaupos. Eglė turėjo atskirą sąskaitą, prie kurios Mantas negalėjo prieiti. Tačiau sutuoktiniai turėjo ir bendrą sąskaitą, kurioje kaupė pinigus didesniems pirkiniams. Ten gulėjo nemaža suma — kelerių metų taupymo rezultatas.
Mantas viską išėmė. Tai padarė per vieną dieną, kol Eglė buvo darbe. Paprasčiausiai nuėjo į banką ir pasiėmė pinigus grynaisiais.
Paskui visą sumą perdavė savo seseriai Rasai.
Rasa gyveno kitame mieste ir nuolat svajojo pradėti nuosavą verslą. Vieną kartą tai turėjo būti grožio salonas, kitą — gėlių parduotuvė, dar kitą — kažkas visai naujo. Idėjos keitėsi, bet viena aplinkybė visada likdavo ta pati: įgyvendinimui trūko pinigų.
— Rasa, imk, — tarė Mantas, paduodamas jai voką su pinigais. — Pagaliau pradėk savo verslą. Tik niekam nė žodžio, ypač Eglei.
— Iš kur gavai tiek pinigų? — nustebo sesuo.
— Susitaupiau. Tai mano santaupos. Noriu tau padėti.
Rasa daugiau klausimų neuždavė. Pinigai yra pinigai. Ji paėmė voką ir, akivaizdžiai pralinksmėjusi, išėjo.