namo, mintyse jau dėliodama būsimo verslo planus.
Mantas jautėsi beveik didvyriu. Motinai padėjo, seserį parėmė, o turtą, kaip jam atrodė, apsaugojo nuo galimų žmonos pretenzijų. Ona Kazlauskienė sūnų gyrė negailėdama gražių žodžių: kartojo, kad jis pasielgė protingai, apdairiai ir vyriškai.
— Dabar viskas saugu, — patenkinta kalbėjo anyta. — Šaunuolis, sūnau. Tikras vyras.
Liko tik viena kliūtis — Eglė. Mantas suprato, kad ilgai delsti nebegalima. Anksčiau ar vėliau žmona pastebės, jog iš bendros sąskaitos dingo pinigai. Reikėjo veikti pirmam, kol ji nespėjo nieko suprasti.
Spalio viduryje Mantas teismui pateikė prašymą nutraukti santuoką. Viską padarė žmonai už nugaros. Tyliai susirinko reikiamus dokumentus, surašė pareiškimą ir nunešė jį ten, kur reikia.
Oficialiai skyrybų priežastimi jis nurodė charakterių nesuderinamumą ir tai, kad tolesnis bendras gyvenimas nebeįmanomas. Teisėjas parengiamąjį posėdį paskyrė po mėnesio.
Mantui atrodė, kad iki tol jis dar spės paruošti Eglę neišvengiamam smūgiui.
Spalio dvidešimtosios vakarą jis grįžo namo neįprastai pakilios nuotaikos. Prieškambaryje nusivilkdamas striukę net kažką paniūniavo sau po nosimi.
Eglė virtuvėje ruošė vakarienę. Prie stalo sėdėjo Tomas ir piešė.
— Mama, pažiūrėk, aš nupiešiau drakoną! — džiaugsmingai pranešė berniukas.
— Labai gražus, — nusišypsojo Eglė, dėliodama lėkštes ant stalo. — Mantai, valgysi?
— Tuoj, — atsiliepė vyras ir nuėjo į kambarį.
Eglė pamanė, kad jis persirengs. Tačiau nepraėjus nė minutei Mantas vėl pasirodė virtuvės tarpduryje. Sustojęs atsirėmė petimi į sieną.
Jo veide žaidė keista šypsena. Tokia, kokią žmonės užsideda tada, kai ruošiasi pasakyti kažką, kas, jų manymu, turi padaryti įspūdį.
— Tomai, eik į savo kambarį pažaisti, — liepė jis sūnui.
— Bet aš dar nevalgiau! — pasipiktino berniukas.
— Sakiau, eik.
Tėvo balsas buvo toks, kad ginčytis nebuvo prasmės. Tomas nepatenkintas suburbėjo, pasiėmė savo piešinį ir išėjo.
Eglei viduje kažkas nemaloniai suvirpėjo. Mantas taip elgdavosi tik tada, kai ketindavo pranešti ką nors svarbaus. Dažniausiai — nemalonaus.
— Kas nutiko? — paklausė ji, nusivalydama rankas į virtuvinį rankšluostį.
Mantas padarė teatrališką pauzę. Tada, lėtai, tarsi mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, ištarė:
— Padaviau prašymą dėl skyrybų. Ir taip, yra dar vienas dalykas.
Eglė sustingo. Žodžiai iki jos sąmonės ėjo lėtai, tarsi per tirštą rūką. Skyrybos? Kodėl? Iš kur tai?
— Aš nesuprantu, — tyliai pasakė ji. — Apie ką tu kalbi?
— Apie tai, kad mūsų santuoka baigta, — Mantas šypsojosi. — Ir žinai, kas juokingiausia? Tu nebeturi nieko.
Jis garsiai nusijuokė. Plačiai, užtikrintai, lyg ką tik būtų papasakojęs puikų anekdotą.
— Butą perrašiau mamai. Visus pinigus iš bendros sąskaitos nuėmiau ir atidaviau Rasai jos verslui. Taigi gali net nesvajoti. Tau nieko neliko.
Eglė stovėjo ir žiūrėjo į žmogų, kuris dar visai neseniai buvo jos vyras. Žiūrėjo įdėmiai, tarsi tyrinėdama nepažįstamąjį. Ji bandė suprasti, ar jis iš tiesų kalba rimtai, ar tai tik žiaurus, beprotiškas pokštas.
Tačiau iš Manto akių buvo aišku — jis nejuokauja.
— Pakartok dar kartą, — paprašė Eglė vos girdimu balsu. — Noriu įsitikinti, kad teisingai supratau.
— Prašom! — Mantas net pralinksmėjo. — Butas jau ne tavo. Pinigai irgi ne tavo. Aš viską sutvarkiau. Dabar gali susikrauti daiktus ir ieškotis, kur gyventi. O skyrybų prašymas jau teisme. Vadinasi, greitai tu apskritai nebebūsi mano problema.
— Kiek laiko visa tai planavai?
— Seniai, — mostelėjo ranka vyras. — Mama patarė. Ji visada sakė, kad turtą reikia laikyti patikimose rankose. O žmona — laikinas dalykas. Šiandien yra, rytoj nebėra.
— Supratau, — linktelėjo Eglė.
Ji nusisuko ir nuėjo į miegamąjį. Mantas liko virtuvėje, be galo patenkintas savimi. Jis laukė ašarų, isterijos, riksmų, priekaištų. Tačiau žmona elgėsi stebėtinai ramiai.
Miegamajame Eglė atidarė spintą. Išėmė aplanką su dokumentais. Pervertė popierius vieną po kito. Ištraukė buto nuosavybės dokumentus, pirkimo–pardavimo sutartį, banko sąskaitos išrašus.
Viskas buvo savo vietoje.
Po kelių minučių ji grįžo į virtuvę. Mantas jau sėdėjo prie stalo ir ramiai baiginėjo sriubą. Akivaizdu, kad pokalbis jam tik sužadino apetitą.
— Mantai, — ramiai kreipėsi Eglė, padėdama dokumentus ant stalo. — Tu tikrai manai, kad viskas taip paprasta?
— O ką, turi abejonių? — pašaipiai sukikeno jis.
— Turiu. Butas registruotas mūsų abiejų vardu. Kad galėtum jį perrašyti savo mamai, būtų reikėję mano sutikimo. Aš jo nedaviau.
— Davei. Tiesiog neprisimeni, — lengvabūdiškai atkirto Mantas.
— Vadinasi, mano parašas suklastotas?
— Ir kas iš to? Viskas jau įregistruota. Per vėlu ką nors keisti.
Eglė sukando lūpą. Ji kvėpavo lėtai ir tolygiai. Reikėjo išlikti ramią. Negalima buvo leisti emocijoms perimti valdžios.
— Gerai. O pinigus iš sąskaitos paėmei man nežinant?
— Tai buvo bendra sąskaita. Turėjau teisę.
— Teisę prieiti prie sąskaitos turėjai. Bet pinigus išleidai ne šeimos reikmėms, o atidavei savo seseriai. Tai jau bendro šeimos turto iššvaistymas.
— Įrodyk! — prunkštelėjo Mantas.
— Įrodysiu, — ramiai pažadėjo Eglė.
Ji paėmė dokumentus ir telefoną.
— Mantai, ar žinai, kad dokumentų klastojimas yra nusikaltimas? Suklastotą parašą ekspertai patikrina gana lengvai.
— Kam čia to reikės? — numojo ranka vyras. — Niekas dėl tokių dalykų nesikapstys.
— Aš kapstysiuosi, — atsakė Eglė. — Susitiksime teisme. Ten ir pažiūrėsime, kuris iš mūsų liks be nieko.
Mantas nustojo valgyti. Pirmą kartą tą vakarą jo veide šmėstelėjo abejonės šešėlis.
— Tu man grasini?
— Ne. Tik paaiškinu, kaip viskas klostysis toliau. Tu padavei prašymą dėl skyrybų — gerai. Dalyvausiu procese. Kartu pateiksiu ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, dėl turto padalijimo ir dėl žalos atlyginimo už pinigų išėmimą iš sąskaitos be mano sutikimo.
— Eik tu po velnių! — suriko Mantas. — Viskas jau padaryta. Nieko tu neįrodysi.
— Pamatysime, — tik gūžtelėjo pečiais Eglė.
Ji apsisuko ir išėjo iš virtuvės. Mantas liko vienas. Staiga vakarienė jam nebepasirodė tokia skani kaip prieš kelias minutes.
Kitos dvi savaitės praėjo įtemptoje tyloje. Mantas gyveno bute taip, lyg sėdėtų ant ugnikalnio krašto. Eglė nekėlė skandalų, nešaukė, neverkė. Ji tiesiog darė tai, ką turėjo daryti. Rytais išeidavo į darbą, vakarais grįždavo, paruošdavo Tomui vakarienę, paguldydavo sūnų miegoti.
Su vyru ji kalbėdavo tik tiek, kiek būtina. Trumpai. Be emocijų. Dažniausiai — tik apie vaiką.
Mantas nesuprato, kas vyksta. Jis tikėjosi isterijos, grasinimų, maldavimų, prašymų persigalvoti. Tačiau žmona elgėsi taip, lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę. Ir būtent tai jį trikdė labiau nei bet kokios ašaros.
Keliskart jis mėgino užmegzti pokalbį.
— Egle, gal ramiai aptarkime situaciją?
— Aptarsime teisme, — atsakė ji, net nepakeldama akių nuo knygos.
— Gal tu šiek tiek perlenki lazdą? Juk viskas nėra taip baisu.