Žmona atsitiktinai nugirdo vyro ir anytos pokalbį, o rytą nusprendė susikrauti daiktus
Oną pažadino iš virtuvės sklindantys balsai. Ji pramerkė akis ir pažvelgė į laikrodį — buvo pusė antros nakties. Gulėdama tamsoje ji bandė suprasti, kas tokiu metu dar gali nemiegoti. Po kelių akimirkų moteris atpažino anytos balsą.
— Andriuk, kiek dar galima tai pakęsti? — šnypštė Janina. — Ji tau visiškai ant sprando užlipo!
Ona sustingo po antklode. Apie ką jos kalba?
— Mama, tyliau. Ona miega, — prislopintu balsu atsakė jos vyras.
— Man nesvarbu! Tegul girdi! Gal pagaliau suvoks, kaip elgiasi!
Onos širdis ėmė daužytis taip smarkiai, lyg tas garsas turėtų nuaidėti per visą butą. Dabar ji jau neabejojo — kalbama apie ją.
— Vakar pasakiau jai, kad reikia nuskusti bulves. O ji man atšauna, kad pati žinos, kada tai padaryti! Ar tu bent įsivaizduoji? Man taip atsakyti, mano amžiuje!
— Mama, baik jau…
— Negink jos! Aš trisdešimt penkerius metus tylėjau! Vis laukiau, gal susiprotės, gal supras, kas namuose turi būti šeimininkas. O ji tik dar labiau įsisiautėja!
Ona užsimerkė. Dieve, apie ką ši moteris kalba? Kokios dar bulvės? Vakar ji visą dieną tvarkė namus, gamino valgį, skalbė. Ir dabar visas nusikaltimas — bulvės?
— Ir apskritai, — nesiliovė anyta, — tik pažiūrėk į ją! Vaikšto po namus lyg kokia karalienė! O ką ji moka? Normaliai gaminti nesugeba, namų ūkio nesutvarko…
— Mama, palik ją ramybėje.
— Nepalikčiau nė už ką! Andriuk, tu vyras ar ne? Kodėl leidi žmonai tau nurodinėti, ką daryti?
— Niekas man nieko nenurodinėja!
— O kaipgi! Pamenu, norėjai keisti automobilį — ji pasipriešino. Norėjai pirkti sodybą — vėl buvo prieš. Tu dėl kiekvieno žingsnio klausi jos nuomonės!
Ona atsisėdo lovoje pravira burna. Koks automobilis? Kokia sodyba? Juk visus svarbius sprendimus jie priimdavo kartu. Ar ji visą laiką klydo manydama, kad tai buvo bendri pasirinkimai?
— Žinai, ką aš manau? — Janinos balsas pritilo, bet nuo to pasidarė dar aštresnis. — Ji tavęs nevertina. Visai.
— Mama…
— Nevadink manęs dabar „mama“ tokiu tonu! Aš viską matau. Tu ari kaip juodas jautis, o ji ką? Guli ant sofos ir spokso televizorių!
Onai pritrūko oro. Guli ant sofos? Ar ši moteris akla? O gal tiesiog tyčia nenori matyti, kad ji nuo ryto iki vakaro sukasi be sustojimo?
— Ir dar nedėkinga! — pridūrė anyta. — Kiek aš dėl jos padariau! Kai sirgo — aš slaugiau. Kai trūko pinigų — aš padėjau. O dabar dar ji drįsta kelti balsą!
— Niekas čia balso nekelia, mama.
— Kelią, kelią! Vakar paklausiau, kodėl neatsiliepia į mano skambučius. O ji sako — buvo užsiėmusi! Užsiėmusi! Kuo jau taip baisiai galima būti užsiėmusiai?
Ona mintimis grįžo į vakarykštę dieną. Penki praleisti anytos skambučiai. Taip, ji tikrai neatsiliepė — tuo metu stovėjo prie viryklės ir ruošė pietus visai šeimai.
— Andriuk, — dabar Janina kalbėjo beveik pašnibždomis, — ar tau neatrodo, kad jau laikas ką nors keisti?
— Ką turi galvoje?
— Na… pasikalbėk su ja rimtai. Paaiškink, kaip dera elgtis. Nes ji, matyt, įsivaizduoja, kad jai viskas leidžiama.
— Mama, mes kartu jau trisdešimt penkerius metus…
— Būtent! Trisdešimt penkerius metus tu kenti! O ką ji dėl tavęs padarė? Vaikų dorai neišauklėjo, namai irgi kaip po karo…
Onos pirštai susigniaužė į kumščius. Vaikai? Nejaugi juos augino ne ji viena, kai Andrius nuolat dirbo? O namai… Viešpatie, kokias nesąmones ši moteris kalba?
— Aš nesakau, kad išmestum ją lauk, — tęsė Janina. — Bet į vietą pastatyti būtina. Tegul žino, kur jos vieta.
Kurį laiką virtuvėje stojo tyla. Ona klausėsi sulaikiusi kvapą.
— Gerai, mama. Jau vėlu. Eik miegoti.
— Pagalvok apie mano žodžius, Andriuk. Rimtai pagalvok.
Pasigirdo šlepečių šlepsėjimas, paskui trinktelėjo durys. Po kelių minučių vyras nuėjo į vonią, vėliau grįžo į miegamąjį ir atsigulė. Jo kvėpavimas netrukus tapo ramus, lygus.
O Ona liko gulėti įsmeigusi akis į lubas. Miegas buvo dingęs be pėdsako.
Ryte Andrius atsikėlė taip, tarytum naktį nieko nebūtų nutikę. Duše jis linksmai švilpavo, paskui atsisėdo pusryčiauti ir telefone skaitė naujienas.