— Andriau, — Ona pastatė priešais jį puodelį kavos. — Mums reikia pasikalbėti.
— Mhm, — jis net nepakėlė akių nuo ekrano.
— Aš rimtai. Turime pasikalbėti normaliai.
— Vakare, Ona. Šiandien skubu. Laukia svarbus pristatymas.
Jis pakštelėjo jai į skruostą ir išėjo. Tas pats rytinis bučinys, tas pats skubėjimas, ta pati tvarka. Lyg naktį nebūtų buvę jokio pokalbio.
Ona liko sėdėti prie stalo, žiūrėdama į vyro pradėtą ir nebaigtą kavą. Kaip įmanoma šitaip gyventi? Būti su žmogumi po vienu stogu ir kartu visiškai jo nematyti?
Devintą valandą paskambino Janina.
— Ona, kodėl vakar nekėlei telefono?
— Buvau užsiėmusi.
— Užsiėmusi! — piktai prunkštelėjo anyta. — Ir kuo gi tu galėjai būti taip užsiėmusi?
Ona nieko neatsakė. Aiškinti nebuvo prasmės. Vis tiek nesuprastų.
— Klausyk, — tęsė Janina, — šiandien ateisiu pas jus. Reikia kai ką aptarti.
— Ką būtent?
— Pamatysi. Būsiu apie dvyliktą.
Ryšys nutrūko. Ona dar kurį laiką laikė telefoną rankoje ir staiga aiškiai suprato: daugiau ji taip nebegali. Nebegali klausytis nuolatinių pamokslų, nebegali kęsti amžinų priekaištų, nebegali gyventi namuose, kuriuose apie ją kalbama taip, tarsi ji būtų svetima.
Ji pakilo nuo kėdės ir nuėjo į miegamąjį. Iš spintos ištraukė seną lagaminą, pirktą dar jų povestuvinei kelionei. Jis buvo apdulkėjęs, o rankena vos laikėsi.
Ona ėmė krautis daiktus. Neskubėdama, tvarkingai. Suknelės, palaidinės, apatiniai. Pirštai drebėjo, tačiau ji nesustojo.
„Kur aš eisiu? — sukosi galvoje. — Pas Eleną? Dukra nustebs. Paklaus: mama, jūs susipykote? O ką aš jai pasakysiu? Kad tėvas ir močiutė laiko mane dykinėtoja?“
Ji įsidėjo vaikų nuotraukas, dokumentus, kelias mėgstamiausias knygas. Lagaminas pasirodė per mažas. Visas trisdešimt penkerių metų gyvenimas tilpo į vieną nudėvėtą daiktų dėžę.
Ona atsisėdo ant lovos ir pravirko. Tyliai, be raudų, tik ašaros viena po kitos riedėjo skruostais.
Tuo metu suskambo domofonas. Janina atėjo anksčiau.
— Atidaryk! — sukomandavo ji į ragelį.
Ona nusibraukė ašaras ir nuėjo prie durų. Anyta įsiveržė į prieškambarį taip, lyg būtų generolė prieš lemiamą puolimą.
— Na, tai kalbėsimės? — ji tiesiu taikymu nužygiavo į virtuvę ir atsisėdo prie stalo. — Sėsk.
Ona atsisėdo priešais. Pažvelgė į šią moterį ir staiga pagalvojo: nejaugi aš jos bijojau trisdešimt penkerius metus?
— Vadinasi, taip, — pradėjo Janina. — Vakar kalbėjausi su Andriumi. Ilgai kalbėjausi.
— Girdėjau.
— Girdėjai? — anyta suraukė antakius. — Puiku. Tuomet turėtum suprasti, apie ką eina kalba.
— Nelabai.
— Ona, — jos balsas staiga pasidarė saldžiai globėjiškas, — juk esi protinga moteris. Negi pati nematai, kas vyksta?
— O kas vyksta?
— Tu pasikeitei. Labai pasikeitei. Pasidarei tokia… užsispyrusi.
Ona tylėjo.
— Anksčiau manęs klausydavai, priimdavai mano patarimus. O dabar? Dabar jau drįsti atsikirsti.
— Kada aš atsikirtau?
— Nuolat! Vakar taip pat. Paklausiau, kodėl neatsiliepei telefonu, o tu man atšovei!
— Aš tik pasakiau, kad buvau užsiėmusi.
— Štai būtent! Ir dar tokiu tonu! — Janina delnu pliaukštelėjo per stalą. — Užvakar irgi tas pats. Pasakiau, kad barščiai per sūrūs, o tu nutylėjai. Net neatsiprašei!
Ona žiūrėjo į ją ir pati negalėjo atsistebėti. Kaip ji anksčiau nepastebėjo viso šito absurdo?
— Janina, — ramiai prabilo ji. — Jūs tų barščių valgėte?
— O prie ko čia tai?
— Valgėte ar ne?
— Na… paragavau.
— Paragavote vieną šaukštą ir nusprendėte, kad per sūru.
— Taip! Ir kas?
— O Andrius suvalgė visą lėkštę. Dar ir pakartoti paprašė.
Anyta akimirkai sutriko, bet greitai vėl susitvardė.
— Iš mandagumo! Mano Andrius taktiškas, jis nenorėjo tavęs įžeisti!
— Supratau, — Ona atsistojo. — Janina, man reikia eiti.
— Kur dar tau reikia eiti? Mes dar ne viską aptarėme!
— Aptarėme.
Ona išėjo iš virtuvės ir priėjo prie lagamino.
— Kas čia dabar? — Janina neteko žado.