— Ania klausia, kada gausi pirmą naują atlyginimą. Reikia pagaliau uždaryti jos paskolą! — metė vyras, net nepakeldamas akių nuo telefono ekrano.
— Aš nemokėsiu už tavo giminę, ar aišku? — tiesiai pasakė ji. Balso nepakėlė, tačiau jame buvo tiek šalčio, kad virtuvėje, rodės, sustingo oras.
Tomas lėtai atitraukė žvilgsnį nuo kavos puodelio, kurio šonu žemyn slinko putų lašas. Iš pradžių jis tarsi nesuvokė, ką žmona ką tik ištarė. O gal tiesiog nenorėjo suvokti.
— Ką reiškia „nemokėsiu“? — suraukęs kaktą paklausė jis.
— Reiškia būtent tai, ką pasakiau, — ramiai atsakė Eglė. — Aš nesu pinigų automatas. Ir neprivalau išlaikyti nei tavo mamos, nei sesers, nei jos vaikų.
— Egle, tu kalbi nesąmones, — Tomas pamėgino nusijuokti, bet šypsena išėjo kreiva ir nejauki. — Niekas nekalba apie milijonus. Mama tik paprašė šiek tiek prisidėti. Ji atsiliko su komunaliniais, dar tas vonios remontas… vamzdžiai leidžia…
— Štai apie tai ir kalbu, — pertraukė jį ji. — „Tik truputį padėti“, „laikini sunkumai“. Tomai, tą patį girdžiu jau trečius metus. Kiek dar?
Ji pastūmė kėdę, pakilo nuo stalo ir ėmė vaikščioti po virtuvę. Už lango lėtai slinko pilki debesys. Buvo spalio vidurys, visą dieną merkė šaltas lietus, ant palangės nuo lašų liko drėgni ruožai. Šeštadienis, teoriškai — poilsio diena, bet ore tvyrojo ne ramybė, o artėjančio kivirčo kvapas.
— Egle, — tyliau prabilo Tomas, — mama juk ne svetima. Ji viena, tu pati žinai… nuo tėvo mirties…
— Nepradėk, — aštriai nukirto ji. — Aš viską suprantu. Bet padėti žmogui yra viena, o finansuoti svetimus neatsakingus sprendimus — visai kas kita. Prieš metus ji pradėjo remontą, nors neturi pastovių pajamų. Paskui pasiėmė paskolą, o dabar tu kas mėnesį moki po šimtą eurų. Kai paklausiu, iš ko gyvensime, atsakai: „Kaip nors susitvarkysim.“ Tai štai — dabar ir tvarkykimės.
Tomas sunkiai nusėdo atgal ant kėdės ir delnais užsidengė veidą.
— Tave paaukštino, — galiausiai tarė jis. — Atlyginimas bus normalus. Ko tau gaila?
Tie žodžiai trenkė stipriau nei riksmas.
— Gaila? — lėtai pakartojo Eglė. — Ne, Tomai. Man ne gaila. Man skaudu. Dvejus metus ariau kaip užsukta, kad pagaliau bent truputį išliptume iš šitos duobės. Kad galėtume atsikvėpti. O tu jau lauki, kada viską vėl išdalinsiu — tavo mamai, kuri įsitikinusi, kad tu jai skolingas iki gyvenimo pabaigos.
Tomas tylėjo. Viduje kažkas krustelėjo — ne pyktis ir net ne kaltė, veikiau sumišimas. Jam pasirodė, kad pokalbis staiga nuėjo per toli, lyg jis būtų tik ne taip parinkęs žodį, o dabar nuo jo griūtų visas namas.
Eglė nusisuko į langą. Aprasojusiame stikle ji matė savo atspindį: pavargęs veidas, akys, kuriose buvo prisikaupę per daug neištartų dalykų.
— Aš nesu prieš pagalbą, — prabilo ji jau tyliau. — Bet kai pagalba virsta pareiga, tai nebėra pagalba. Tai priklausomybė. Ir atleisk, bet aš nenoriu tapti jūsų šeimos buhalterijos dalimi.
— Ne „jūsų“, o „mano“, — automatiškai pataisė Tomas.
— Ne. Būtent „jūsų“, — atkirto ji. — Tavo mama, tavo sesuo, jos vaikai. Ir tu — jų garantija. O aš — finansavimo šaltinis. Taip?
Jis norėjo paprieštarauti, bet žodžiai užstrigo. Ji pataikė per tiksliai.
Eglė namo grįžo tik vakar vakare — vėlai, visiškai išsekusi, su nuo darbo ūžiančia galva. Netikėtai ją pasikvietė generalinis direktorius. Pasakė, kad ankstesnė skyriaus vadovė išeina, vieta atsilaisvina, ir būtent Eglei siūloma ją užimti. Atlyginimas — beveik dvigubai didesnis. Pareigos — rimtos. Atsakomybė — milžiniška.
Visą vakarą ji vaikščiojo po butą taip, lyg po kojomis būtų minų laukas. Tai atsidarydavo kompiuterį ir žiūrėdavo darbo skelbimus, tai vėl jį užversdavo. Užkaisdavo vandenį ir pamiršdavo, kam. Kai grįžo Tomas, ji pasakė tik tiek:
— Man pasiūlė paaukštinimą.
Tomas nustebo, apsidžiaugė, apkabino ją. O po akimirkos paklausė:
— Ir kiek mokės?
Nuo to viskas ir prasidėjo.
— Eglute, — dabar jis kalbėjo švelniau, — tu paprasčiausiai viską ne taip supratai. Mes juk šeima. Pas mus viskas bendra.
— Ne viskas, — tvirtai nukirto ji. — Aš niekur nepasirašiau, kad remsiu tavo giminaičius.
— Bet suprask, mama neprašo iš piktos valios. Jai tikrai sunku.
— Sunku yra tada, kai žmogus neturi pasirinkimo, Tomai. O tavo mama visada renkasi patogiausią kelią: paskambina tau ir sako: „Sūnau, padėk.“ Ir tu padedi. Net tada, kai po to mums patiems nebeužtenka.
— Vadinasi, tau gaila padėti? — jis vėl puolė gintis. — Mano mama juk tau tiek gero padarė!
— Ką konkrečiai? — Eglė staigiai atsisuko į jį. — Primink, ką ji padarė būtent dėl manęs? Kai žiemą sirgau, ar bent kartą paskambino? Kai gyvenome nuomojamame bute ir paprašiau paskolinti pradiniam įnašui, ką ji atsakė? „Sukitės patys, esate jauni.“ O dabar, kai mane pagaliau paaukština, staiga visi prisimena, kad ir aš esu šeimos dalis. Patogu, ar ne?
Jis nutylėjo.
Ant virtuvės sienos garsiai tiksėjo laikrodis — taip garsiai, lyg tyčia norėtų užpildyti tylą.
Eglė pakilo, įsipylė vandens ir nurijo kelis gurkšnius. Jos balsas virpėjo, bet žodžiai krito tiksliai:
— Tomai, aš nesakau, kad niekam negalima padėti. Aš tik nenoriu, kad mano atlyginimas taptų pretekstu naujoms pareigoms užkrauti. Aš dar net nesutikau priimti tų pareigų.
— Dar nesutikai? — jis staigiai pakėlė galvą. — Kaip tai? Kodėl?
— Nes nesu tikra, ar atlaikysiu. Komanda sunki, ten pilna intrigų, darbo ritmas kitoks. Nenoriu šokti į tai užsimerkusi.
Tomas pašaipiai šyptelėjo.
— Rimtai? Tu juk visą gyvenimą dėl to dirbai. Nuolat sakei, kad tavęs nevertina. O kai pagaliau atsirado proga, staiga pradedi abejoti?
— Aš neabejoju dėl pačios galimybės, — tyliai atsakė Eglė. — Aš tik noriu suprasti, ar esu pasirengusi tokiai atsakomybei.
— Egle, — Tomas padėjo delną ant stalo, palinko arčiau ir akimirką atrodė, kad tuoj pasakys dar kai ką, kas turėjo ją galutinai įtikinti.