— Jeigu tau tai pasiūlė, vadinasi, esi tam tinkama. Argi nesupranti?
Eglė ilgai žiūrėjo į jį neatsakydama. Tą akimirką ji aiškiai pajuto: jo balse nėra tikro palaikymo. Ten slypėjo apskaičiavimas. Tomas nesakė: „Aš tavimi tikiu.“ Jis iš esmės sakė: „Iš to bus naudos.“
— Man reikia laiko, — galiausiai ištarė ji.
— Gerai, — jis atsilošė kėdėje. — Tik nepamiršk: tokie pasiūlymai antrą kartą paprastai neateina.
Kitas rytas prasidėjo telefono skambučiu. Skambino jo mama. Eglė tuo metu stovėjo vonioje ir valėsi dantis, o Tomas kalbėjo garsiai, lyg specialiai taip, kad ji viską girdėtų:
— Taip, mama, žinoma. Nesijaudink, aš sutvarkysiu. Taip, Eglė tikrai sutiks, kur ji dėsis.
Ji išspjovė putas į kriauklę ir sustingo.
„Kur ji dėsis.“
Tie žodžiai nuskambėjo jos viduje kaip aidas.
Pokalbis virtuvėje vėliau buvo tik tęsinys visko, kas jau seniai kaupėsi. Iš esmės visa tai buvo pasakyta ne kartą, tik niekas iki šiol nenorėjo išgirsti.
— Gerai, — pagaliau tarė Tomas, nusukdamas akis. — Supratau. Nenori padėti — ir nereikia.
— Aš noriu, kad tu pats panorėtum liautis statęs savo mamą tarp mūsų, — ramiai, bet kietai atsakė Eglė. — Tik tiek.
Jis pažvelgė į ją pavargusiu, beviltišku žvilgsniu, tarsi priešais stovėtų žmogus, su kuriuo neįmanoma susitarti.
— Egle, tu viską be reikalo komplikuoji.
— O tu viską per daug supaprastini, — ji pakilo nuo stalo. — Gal todėl mes ir trypčiojame vietoje.
Ji nuėjo į kambarį ir uždarė duris. Pasiėmusi telefoną, atsidarė susirašinėjimą su vadovu. Tą pačią žinutę ji jau trečią kartą parašė ir ištrynė:
„Priimu pasiūlymą. Nuo pirmadienio esu pasirengusi pradėti.“
Pirštas sustojo virš mygtuko „siųsti“. Eglė giliai įkvėpė. Ir paspaudė.
Ekranas trumpam sušvito. Tada aplink stojo tyla.
Iš virtuvės atsklido indų skambtelėjimas. Tomas, matyt, vėl kalbėjosi su mama.
O ji stovėjo prie lango ir galvojo, kad galbūt tik dabar iš tikrųjų pradeda suaugti.
Ne tada, kai baigė universitetą. Ne tada, kai ištekėjo. Ir net ne tada, kai gavo naujas pareigas.
Dabar. Kai pirmą kartą aiškiai ištarė: „ne“.
— Čia darbo vieta ar cirkas? — nuo durų pasigirdo balsas, ir kambaryje akimirksniu pasidarė tylu.
Eglė stovėjo savo naujo kabineto tarpduryje, po pažastimi laikydama aplanką, o jos veide buvo įsitempusi šypsena. Tai buvo pirmoji jos diena rinkodaros skyriaus vadovės pareigose, ir ji prasidėjo ne nuo ramaus įsiliejimo, o nuo trijų darbuotojų ginčo prie kliento maketo. Jie kalbėjo pakeltu tonu, pertraukinėjo vienas kitą ir, rodės, nė neketino sustoti.
— Atsiprašome, — prabilo prie lango stovėjusi mergina su akiniais. — Mes tik… bandėme suderinti kelias smulkmenas.
— Smulkmenos derinamos pasitarimų kambaryje, — Eglė nuėjo prie savo stalo. — O čia dabar bus tyla. Terminas — rytoj. Neturime prabangos rietis tarpusavyje.
Visi sustingo. Kelias sekundes į ją buvo žiūrima smalsiai ir truputį įtariai. Tada vienas vaikinas tyliai burbtelėjo:
— Na štai, prasideda. Nauja šluota…
Eglė neparodė, kad išgirdo. Ji tik įjungė kompiuterį ir ėmė peržiūrinėti ataskaitas.
Po dešimties minučių kabinete buvo visiška tyla.
Iki pietų ji jau aiškiai suprato: paveldėjo ne pačią darniausią komandą.
Skyriuje dirbo dvylika žmonių, ir bent pusė jų, regis, buvo įsitikinę, kad jos vietoje turėjo sėdėti kas nors kitas. Tiksliau — Rasa. Aukšta, pastebima moteris, visada santūri, kalbanti dalykišku tonu. Ji čia dirbo ilgiau už visus, pažinojo klientus, vedė pagrindinius projektus ir demonstravo tokį abejingumą, kad jis atrodė beveik tyčinis.
— Jei reikia, galiu parodyti visus šiuo metu galiojančius kontraktus, — po pietų Rasa kyštelėjo galvą pro kabineto duris. — Kad žinotum, kas kokioje stadijoje.
— Puiku, — atsakė Eglė. — Po trečios man tiks, iki to laiko kaip tik baigsiu.
— Gerai. — Rasa linktelėjo, bet dar akimirką delsė, lyg norėtų pridurti ką nors svarbaus. — Tik… nepriimk asmeniškai, gerai? Čia daug kas jau seniai sustyguota. O viršuje dažnai įsivaizduoja, kad atėjus naujam vadovui viskas staiga pasikeis.
— Pažiūrėsime, — ramiai tarė Eglė. — Svarbiausia, kad sistema veiktų.
Kai Rasa išėjo, Eglė pagaliau leido sau ilgai ir pavargusiai iškvėpti. Ji aiškiai jautė: šių žmonių akyse ji svetima.
Ir tą svetimumo jausmą ji pažinojo pernelyg gerai. Namuose. O dabar — ir darbe.
Vakare galva ūžė taip, lyg joje būtų visą dieną sukęsis variklis. Išėjusi į lauką, ji giliai įtraukė šalto Vilniaus oro. Artėjo spalio pabaiga, šlapi nukritę lapai lipo prie šaligatvio, o žibintų šviesa mirgėjo balose.
Telefonas suvirpėjo. Ekrane pasirodė vardas: „Tomas“.
Ji neatsiliepė. Palauks. Dar buvo per anksti bet kokiam pokalbiui.
Eglė lėtai patraukė pėsčiomis metro stotelės link.
Ji ėjo pro kioskus, kavines, vitrinas su rudeninėmis nuolaidomis. Žmonės skubėjo, nešė maišus, kažkas garsiai nusijuokė. O jos viduje buvo tuščia ir tylu.
Vakare namuose — jei tą vieno kambario nuomojamo buto kampą apskritai buvo galima vadinti namais — Eglė įjungė virdulį ir atsisėdo prie lango. Mažytė virtuvė, ant palangės keli kaktusai, kuriuos ji nusipirko savaitgalį, nes norėjosi bent ko nors gyvo.
Telefone sužibo nauja žinutė.
Tomas: „Mama klausia, kada gausi atlyginimą? Reikia apmokėti šildymo sąskaitą.“
Ji ilgai žiūrėjo į ekraną. Paskui tiesiog ištrynė žinutę.
Neatsakiusi.
Kitos dienos prabėgo tankiai, be tarpų. Į darbą ji ateidavo anksčiau už visus, o išeidavo paskutinė. Sėdėdavo palinkusi virš lentelių, naršydavo senas ataskaitas, taisydavo laiškus klientams, bandydama iš kiekvienos eilutės suprasti, kur prasideda tikroji netvarka.
Pirmadienį ją pasikvietė generalinis direktorius.
— Matau, rimtai įsikabinai į darbą. Šaunu. Tik žmonių per daug nespausk, gerai? Po Dariaus išėjimo visi ir taip įsitempę.
— Suprantu, — atsakė Eglė.
— Svarbiausia — nepulk visko perdarinėti iš karto. Pasižiūrėk, kas kaip dirba, kas ką sugeba. Tada ir daryk išvadas.
Ji linktelėjo, nors viduje puikiai žinojo: laukti beveik nėra kada. Klientai, ataskaitos, terminai, vėlavimai — viskas griuvo jai ant pečių vienu metu.
Per pirmąsias dvi savaites ji beveik normaliai nevalgė. Gyveno kava ir sumuštiniais iš aparato.
Rasa vis dažniau užsukdavo pas ją su savo „patarimais“.