— Tuoj pat eik ir nuprausk mano mamą! Jai reikia priežiūros, o tu tik spoksai į televizorių! — niūriai burbtelėjo vyras.
— Na? Ko stovi kaip įkalta? Tu bent girdi, ką sakau?
Eglė krūptelėjo. Tomo balsas trenkė jai per ausis taip staiga, lyg kas būtų su trenksmu uždaręs duris tylioje patalpoje. Ji atitraukė akis nuo ekrano, kuriame nauja serialo herojė kaip tik verkė dėl sudužusios meilės, ir pažvelgė į vyrą. Jis stovėjo paraudusiu veidu, susivėlęs, o tarp antakių vėl buvo įsirėžusi ta amžina raukšlė.
— Greitai eik pas mano mamą ir ją nuprausk! Ji pati nebegali, jai reikia pagalbos, o tu sėdi ir žiūri savo nesąmones! — suburbėjo Tomas, nuo pakabos plėšdamas seną striukę.
Už lango siautėjo žiema. Sniegas krito tirštai ir atkakliai, šlapiomis dribsnėmis lipdamas prie stiklų. Temti pradėjo anksti, kaip visada sausį, o iš gretimų namų langų sklindanti šviesa atrodė neįprastai geltona, beveik oranžinė. Lyg ten, už svetimų sienų, spragsėtų židiniai ir orkaitėse keptų pyragai.
Eglė sunkiai pakilo nuo sofos. Kojos buvo nutirpusios — taip ji sėdėjo gal keturiasdešimt minučių, o gal ir ilgiau. Kambaryje tvyrojo keptų svogūnų kvapas, bet prie jo maišėsi dar kažkas. Ligoninė? Ne. Veikiau senatvė. Pastaraisiais mėnesiais būtent taip kvepėjo jos anyta.
— Aš ką tik buvau pas ją, — tyliai atsakė Eglė. — Pakeičiau patalynę, padaviau vaistus…
— Pakeitei, sakai? — pašaipiai pakartojo Tomas. — Tai kodėl ji man skambina ir skundžiasi, kad niekas net neužeina? Kodėl ji guli šlapia?
— Tomai…
— Nevadink manęs tuo tonu! Mano mama miršta, o tau nė motais! Tau svarbūs tik tavo serialai!
Eglė suspaudė pirštus į kumščius. Viduje pakilo kažkas karšto ir nemalonaus, lyg krūtinėje būtų pradėjęs virti vanduo. Ji norėjo surikti jam į veidą, kad jau trečią mėnesį normaliai nemiega, kad keliasi prie senutės ir naktimis, kad kasdien skalbia jos patalynę, kad net nebepamena, kada paskutinį kartą išėjo iš namų šiaip sau — ne į parduotuvę, ne į vaistinę, o tiesiog pasivaikščioti. Norėjo pasakyti, kad jos pačios gyvenimas kažkur pradingo, ištirpo dienose, viena į kitą panašiose kaip dvynės.
Tačiau ji nutylėjo.
Tomas jau avėsi batus, aiškiai ruošėsi išeiti. Kur? Veikiausiai į garažą. Jis visada ten dingdavo, kai supykdavo. Ten jo laukė savi reikalai: varžtai, veržlės, amžinas automobilio taisymas ir ta mašina, kuri vis tiek neužsivesdavo. Ten buvo jo laisvė — maža, persismelkusi tepalo ir tabako kvapu, bet sava.
— Tai eik, — mestelėjo Eglė. — Bėk pas savo mamą.
Vyras atsisuko. Jo veide šmėstelėjo kažkas nauja. Ne pyktis. Greičiau… nuostaba.
— Ką pasakei?
— Tą, ką išgirdai. Eik pats. Nuprausk pats, jeigu manai, kad aš viską darau blogai. Man jau gana.
Tie žodžiai — „man jau gana“ — nuskambėjo keistai. Per paprastai, palyginti su tuo, kas dėjosi jos viduje. Pavargstama pastovėjus ilgiau eilėje ar parnešus sunkius pirkinių maišus. O čia buvo visai kas kita. Lyg kas diena po dienos iš jos lėtai siurbtų orą, kol galiausiai viduje beveik nieko nebeliko.
Tomas stovėjo prieškambaryje, ir jo veidas vis labiau niuko.
— Tu visai suįžūlėjai, — tarė jis. — Visiškai. Įsivaizduoji turinti teisę man aiškinti, ką daryti? Mano namuose?
— Tavo namuose? — Eglė žengė arčiau. — Tomai, aš čia gyvenu dvidešimt trejus metus. Dvidešimt trejus! Tavo mama manęs niekada nemėgo, ir tu tai puikiai žinai. Ji vis kartodavo, kad aš tau netinku. Kad galėjai susirasti geresnę.
— Ir kas iš to? Ji sena, serga…
— Tokia ji buvo ir trisdešimties, ir keturiasdešimties. Visada tokia. Tu tiesiog nenorėjai to matyti, nes esi jos sūnus.
Tomas priėjo arčiau, užstodamas ją savo ūgiu. Eglė pajuto jo odekolono kvapą — pigų, aštrų, įkyrų. Tą patį kaip prieš dvidešimt metų, kai jie dar buvo ką tik susituokę.
— Nedrįsk taip kalbėti apie mano motiną.
— O kas bus? — jos balse atsirado piktas, aštrus kraštas. — Ką padarysi, Tomai? Trenksi? Išmesi mane lauk?
Įsivyravo tyla. Už lango kaukė vėjas, gainiodamas sniego sūkurius tarp namų. Kažkur apačioje trinktelėjo laiptinės durys, kažkas garsiai nusijuokė, bet tie garsai tuoj pat ištirpo žiemos tamsoje.
— Aš tavęs nebeatpažįstu, — tyliai pasakė vyras. — Kas tau pasidarė?
Eglė nusišypsojo. Sausai, be menkiausio džiaugsmo.
— Man? Geriau pats į save pasižiūrėk. Kada paskutinį kartą paklausei, kaip aš jaučiuosi? Kada tau rūpėjo, kas dedasi manyje? Bent kartą per visus šiuos mėnesius? Grįžti namo, suvalgai mano paruoštą vakarienę, tikiesi, kad viskas bus sutvarkyta ir švaru, o paskui iškeliauji į savo garažą. Arba įsitaisai prie televizoriaus, kol aš viena vargstu su tavo mama.
— Aš dirbu! Aš uždirbu pinigus!
— O aš čia, vadinasi, ilsinuosi? Atostogauju, taip?