Tomas sukando dantis taip stipriai, kad ant skruostų išryškėjo įsitempę raumenys. Jo pirštai krustelėjo — nevalingai, lyg būtų norėję kažką griebti, stumti, gal net smogti, tačiau jis susitvardė. Staigiai nusisuko ir nužingsniavo koridoriumi, tiesiai į motinos kambarį.
Eglė liko prieškambaryje tarsi prikalta. Delnai drebėjo. Atrodė, kad visas kūnas prisipildė švino — sunkaus, ledinio, nepakeliamo. Ji atsirėmė nugara į sieną ir užsimerkė.
Kiek dar galima taip gyventi? Kiek dar lenktis, nuryti žodžius, tylėti?
Atmintyje netikėtai iškilo diena, kai ji pirmą kartą sutiko Tomą. Turgus, rudeninis purvas, sunkūs krepšiai, kuriuos jis padėjo nunešti iki stotelės. Tada jis šypsojosi plačiai, berniukiškai, jo akyse degė kažkas gyva ir tikra. „Niekam neleisiu tavęs skriausti“, — pasakė anuomet ir, prieš pirmąjį atsisveikinimą, pabučiavo jai į kaktą.
Kur dingo tas žmogus? Į kokią tamsą jis prasmego?
Iš kambario pasigirdo prislopintas Tomo balsas — jis kažką kalbėjo motinai. Senolė atsakė silpnai, dejuojamai. Žodžių Eglė neišskyrė, bet intonaciją atpažino iškart: anyta skundėsi. Kaip visada.
Ji grįžo į svetainę ir išjungė televizorių. Atsisėdusi ant sofos, ilgai žiūrėjo į savo rankas. Oda buvo išsausėjusi, gyslos iššokusios. Pirštai paraudę nuo skalbimo, plovimo, nuolatinio šveitimo. Ant bevardžio piršto blausiai spindėjo vestuvinis žiedas — plonas, per metus gerokai nusitrynęs.
Kiek dar?
Anytos kambario durys girgžtelėjo. Tomas išėjo į koridorių. Veidas — be jokios išraiškos, lyg būtų užsidėjęs akmeninę kaukę.
— Iš tiesų buvo šlapia, — tarė jis. — Pakeičiau drabužius.
Eglė tik linktelėjo. Ginčytis nebebuvo jėgų.
— Klausyk, — Tomas prikimusiu balsu krenkštelėjo. — Gal tikrai reikia kažką keisti. Gal reikėtų pasamdyti slaugytoją. Pažiūrėsiu, kaip su pinigais…
Eglė pakėlė į jį akis. Jo žodžiuose nebuvo atsiprašymo. Nebuvo nė trupučio supratimo. Tik noras sutvarkyti nepatogumą — greitai, praktiškai, taip, kad daugiau nereikėtų apie tai kalbėti.
— Pažiūrėk, — sausai atsakė ji.
Tomas dar kelias akimirkas stovėjo, tartum laukdamas iš jos ko nors daugiau. Nesulaukęs nusisuko durų link.
— Einu į garažą. Grįšiu vėlai.
Durys trenkėsi taip, kad sudrebėjo prieškambaris. Eglė liko viena.
Už lango žiema pynė baltus raštus ant stiklo. Miestas buvo pritilęs, apsigaubęs sniego apklotu. Ir toje tyloje, tame baltame nebylume, Eglė staiga visiškai aiškiai suprato: kažkas privalo pasikeisti. Kitaip nebegalima.
Tik ji dar nežinojo, kas būtent.
Rytą ją iš lovos išplėšė durų skambutis. Aštrus, atkaklus, be pertraukos — žmogus už durų akivaizdžiai neketino pasitraukti. Eglė dirstelėjo į laikrodį: septynios. Tomas jau buvo išėjęs į darbą, kaip įprastai jos nė nepažadinęs.
Ji užsimetė chalatą ir nuskubėjo prie durų. Pažvelgusi pro akutę pamatė pažįstamą siluetą — Rasą, anytos seserį. Žema, kresna moteris dažytais raudonais plaukais ir nuolat rūgščia veido išraiška.
— Jau einu, einu, — sumurmėjo Eglė, atitraukdama skląstį.
Rasa įsiveržė į butą lyg audra — net nepasisveikino. Paskui ją į vidų įsispraudė dukra Greta, trisdešimties metų, bet atrodanti vyresnė, aštrių veido bruožų ir piktų, įžūlių akių.
— Kur Ona? — pareikalavo Rasa, dar koridoriuje nusiplėšdama kailinius ir numesdama juos ant komodos.
— Ji dar miega. Naktį jai buvo bloga, daviau gydytojo paskirtų migdomųjų…
— Migdomųjų?! — Rasa teatrališkai supliauškino delnais. — Tu gal visai proto netekai? Tokių vaistų bet kaip duoti negalima! Tu ne medikė!
Eglė nurijo seilę. Viduje jau kilo pažįstama karščio banga — tas pats pyktis, kurį ji buvo išmokusi slėpti taip giliai, kad pati nesprogtų.
— Vaistus paskyrė gydytojas. Yra receptas, nurodymai…
— Parodyk!
Greta sukikeno — nemaloniai, plonai, beveik vaikiškai. Be jokio leidimo ji nuėjo tiesiai į virtuvę ir tuoj pat ėmė varstyti spinteles.
— O čia tai gražu… Net indai neplauti.
— Liko nuo vakar vakaro, — pradėjo teisintis Eglė, nors puikiai suprato, kad neturėtų aiškintis. — Atsiguliau tik apie antrą nakties, tiesiog nebespėjau…
— Nebespėjai! — pašaipiai pakartojo Rasa. — O Ona guli šlapia, ligota, palikta kaip nereikalingas daiktas! Tomas vakar man paskambino, viską papasakojo. Sakė, kad tu visai suįžūlėjai. Sėdi prie televizoriaus, kol jo motina merdėja!
— Tai netiesa…
— Neatsikalbinėk! — Rasa žengė arčiau, ir Eglė pajuto pigų kvepalų kvapą — sunkų, saldžiai dusinantį. — Aš seniai matau, kaip tu elgiesi su mano seserimi. Nuo pat pradžių mačiau. Tu jos nemėgsti. Tau ji tik našta!
— Aš ją slaugau tris mėnesius! Dieną ir naktį!
— Prastai slaugai, — iš virtuvės įsiterpė Greta, kažką kramtydama. Eglė su siaubu suprato, kad ši rado vakarykštį pyragą ir dabar kemša jį tiesiai šaltą, net nepašildžiusi. — Apie Oną dar pakalbėsim.