Kai skyrybų prašymas jau gulėjo teisme, buvęs vyras manė galįs palikti žmoną be pinigų ir be namų, tačiau jo laukė netikėtas posūkis.
Ona jau kokias dešimt minučių trynė tas pačias puodelių sieneles. Mintys vėlėsi į mazgą, pirštai virpėjo. Ausyse vis dar skambėjo Jono balsas:
„Pateikiau prašymą skirtis. Namas liks man, pinigai irgi. Pati supranti — viskas įforminta mano vardu.“
Trisdešimt dveji santuokos metai. Trisdešimt dveji! Ir visa tai nubraukta vienu sakiniu. Jis net nepasivargino pasakyti per vakarienę — tiesiog mestelėjo lyg tarp kitko, dėdamasis dokumentus į portfelį.
Suvibravo telefonas. Skambino sūnus.
— Mama? Kaip laikaisi? — Manto balse girdėjosi nerimas.
— Gerai, — Ona sunkiai nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. — Viskas normalu.
— Tėvas man paskambino. Čia tiesa?
— Taip.
— Dieve, mama, kaip tu gali taip ramiai kalbėti? Juk jis… jis nori su tavimi skirtis!
— O ką man daryti, Mantai? Rėkti? Kelti isteriją?
Ona padėjo puodelį į lentyną. Trisdešimt dvejus metus ji rikiavo juos pagal dydį. Jonas mėgo tvarką.
— Jis pasakė, kad namas ir sąskaitos priklauso jam, — tyliai pridūrė ji.
— Ką?! Kaip jis drįsta! Juk visa tai įgijote kartu!
— Kartu… — Ona karčiai šyptelėjo. — Tik dokumentuose visur jo pavardė, Mantai.
Pasigirdo durų skambutis. Už slenksčio stovėjo kaimynė Ieva — vienintelė draugė, kuri per visus tuos metus nuo jų nenutolo, nors Jonas visada stengėsi gyventi uždarai.
— Onute! — Ieva stipriai ją apkabino. — Jau visi kalba. Negaliu patikėti, kad taip pasielgė tavo žmogus!
— Iš kur žinote? — Ona teįstengė paklausti.
— Rasa iš antros laiptinės matė jį su jaunesne moterimi. Apžiūrinėjo naujos statybos butą. Tavo vyras jai pasakė: „Po skyrybų čia atsikraustysime.“
Ona atsirėmė į sieną. Viduje lyg kažkas nutrūko.
— Vadinasi, jis… turi kitą?
— Tu nežinojai? — Ieva užsidengė burną delnu. — Viešpatie, kokia aš kvaila…
Tą naktį Ona nesumerkė akių. Ji vartė senas nuotraukas. Štai jų vestuvės — ji kuklia balta suknele, veidas švyti. Štai pirmosios atostogos — jūra, saulė. Štai mažas Mantas. O iš pastarųjų penkerių metų bendrų kadrų beveik nebuvo. Tik Jonas įvairiuose pristatymuose, komandiruotėse, tarp svetimų žmonių.
Ryte paaiškėjo, kad Jono darbo kambaryje seifas paliktas atviras. Jis išsinešė visus dokumentus. Net namo popierius — to paties namo, kurį statė abu. Ona dar puikiai prisiminė, kaip nešiojo plytas, kaip rinko tapetus, kaip atiduodavo savo mokytojos atlyginimą…
— Taip lengvai nepasiduosiu, — ištarė ji savo atvaizdui veidrodyje.
Advokatų kontoroje tvyrojo vėsa ir kvepėjo kava.
— Aš Eglė, — prisistatė advokatė. — Papasakokite viską nuo pradžių.
Ona kalbėjo strigdama, dažnai nutildama vidury sakinio:
— Visada maniau… juk mes šeima… Niekada labai nesigilinau į dokumentus…
— Taip elgiasi daugybė moterų, — linktelėjo Eglė. — Bet yra ir gera žinia. Net jeigu turtas registruotas vyro vardu, viskas, kas įgyta santuokoje, pagal įstatymą dalijama per pusę.
— Tikrai? — Ona staigiai pakėlė galvą. — Bet jis sako…
— O ką jam dar sakyti? — šyptelėjo Eglė. — Žinoma, tvirtins, kad viskas jo. Tai įprasta. Ar turite kokių nors dokumentų? Čekių? Pakvitavimų?
Grįžusi namo Ona išvertė aukštyn kojomis visas spintas ir stalčius. Senoje dėžėje ji rado sąskaitas už medžiagas, pirktas namo statybai, taip pat pakvitavimus, kuriuos Jonas pasirašydavo, kai „pasiskolindavo“ iš jos pinigų verslui. Ji buvo viską išsaugojusi, pati nežinodama kodėl. Mokytojos įprotis — kiekvieną smulkmeną turėti užfiksuotą.
Telefonas vėl suskambo.
— Ką tu čia darai? — Jono balsas buvo šaltas kaip ledas. — Pas advokatę nulėkei?
— Iš kur tu žinai?..
— Nesvarbu. Paklausyk, Ona, — jo tonas staiga suminkštėjo. — Kam tas karas? Išsiskirkime gražiai. Paliksiu tau šiek tiek pinigų pradžiai.
— Šiek tiek? — Ona stipriau suspaudė telefoną. — O kaip dėl pusės namo ir mūsų bendro verslo?