— Bendro? — Jonas nusijuokė taip, lyg ji būtų pasakiusi kvailiausią dalyką pasaulyje. — Apie ką tu kalbi? Tu — pensinio amžiaus mokytoja. Koks dar verslas?
— Aš į jį taip pat dėjau pinigus. Turiu tavo pasirašytus raštelius.
— Raštelius? — jo balse pirmą kartą suvirpėjo nerimas. — Nebūk juokinga. Tai buvo dovanos.
— Tuomet tegul tai išsiaiškina teismas, — net pati nustebo, kaip tvirtai nuskambėjo jos žodžiai, ir nutraukė pokalbį.
Ona kurį laiką stovėjo nejudėdama. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad rodėsi, tuoj iššoks iš krūtinės. Ji niekada taip su juo nekalbėdavo. Visada nusileisdavo, patylėdavo, atsitraukdavo. Trisdešimt dvejus metus ji traukėsi. O dabar…
— Nejaugi aš tikrai tai padariau? — tyliai sušnabždėjo ir pirmą kartą per kelias dienas šyptelėjo.
Kitos savaitės prabėgo lyg per tirštą rūką. Ona rinko dokumentus, nešė juos advokatei, bandė perprasti teisinius terminus. Kolegijoje ji pasiėmė atostogų, nes mintys vis tiek nebesilaikė prie paskaitų.
— Ona, tu visai sukūdai, — kabinete susirūpinusi pasakė kolegė Lina. — Bent ką nors suvalgyk.
— Nėra kada, — mostelėjo Ona. — Reikia sutvarkyti popierius.
Lina pritilo, paskui atsargiai paklausė:
— Klausyk… o jis tavęs negąsdina?
— Kol kas tik telefonu, — Ona kreivai šyptelėjo. — Skambinėja ir kartoja: „Atsipeikėk.“ Tarsi čia aš būčiau pamišusi, supranti?
Tą patį vakarą paskambino sūnus.
— Mama, jis mane jau varo iš proto, — Manto balsas skambėjo pavargęs. — Kasdien skambina ir reikalauja, kad tave paveikčiau.
— O tu ką?
— Ką aš? Pasakiau, kad tai jūsų reikalas. Tada jis visai pasiuto.
Ona sunkiai atsiduso. Mantas visada laikėsi atokiau nuo jos ir Jono konfliktų. Galbūt taip ir buvo geriau.
— Mama, o tu pati laikaisi?
— Laikausi, — ji nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. — Žinai, radau senų nuotraukų. Iš tų laikų, kai statėme namą. Tu dar visai mažas buvai.
— Aišku, prisimenu! — nusijuokė Mantas. — Plytas tampiau! O tėtis tik komandavo.
— Taip. O pinigus duodavau aš.
— Ką?
— Taip ir buvo. Mano mokytojos atlyginimas beveik visas eidavo statybinėms medžiagoms. Net sąskaitos likusios.
— Nieko sau… O jis dabar aiškina, kad viską vienas sukūrė.
Telefonas pyptelėjo — ekrane pasirodė Jono vardas. Ona atmetė skambutį.
— Vėl jis. Dabar skambina kasdien.
— Nekelk.
— Ir nekeliu. Bet jis ateina.
Vakar Jonas pasirodė prie durų be jokio perspėjimo. Stovėjo ant slenksčio su tuo pačiu žvilgsniu, kuriuo anksčiau ją nutildydavo. Kadaise to pakakdavo. Dabar — nebe.
— Atiduok tuos raštelius, — pareikalavo jis.
— Neatiduosiu.
— Ona, tu žaidi su ugnimi.
— Ne aš žaidžiu, Jonai. Tu žaidei. Su manimi. Trisdešimt dvejus metus.
Jis trenkė laukujes duris taip stipriai, kad nuo staktos pabiro tinko trupiniai.
O šiandien atėjo ji. Jauna, išblizginta, įžūlaus žvilgsnio, su savimi atsinešusi brangių kvepalų debesį.
— Aš Gabija, — prisistatė mergina, nė nelaukdama kvietimo. — Mums reikia pasikalbėti.
— Apie ką? — Ona sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Apie Joną. Jam labai sunku. Jūs vis tiek skiriatės, tai kam tas spektaklis?
— Koks dar spektaklis?
— Na, tie jūsų… reikalavimai. Namas, pinigai.
— Mano pinigai, — ramiai pataisė Ona.
— Tik nereikia, kokie dar jūsų pinigai? — Gabija pavartė akis. — Jonas kūrė verslą, o jūs…
— O aš kas?
Mergina akimirkai sutriko.
— Na… buvote namuose.
— Trisdešimt metų dėstau kolegijoje.
— Koks skirtumas! — nekantriai metė Gabija. — Mes su Jonu mylime vienas kitą. O jūs…
— Kiek jums metų, Gabija?
— Dvidešimt septyneri, — išdidžiai atsakė ji.
— Kai man buvo dvidešimt septyneri, irgi atrodė, kad gyvenime viskas labai paprasta, — Ona tyliai atsiduso. — Perduokite Jonui, kad lauksiu jo teisme.
Gabijai išėjus, Ona dar ilgai stovėjo priešais veidrodį. Raukšlės prie akių, sidabrinės sruogos plaukuose, pavargęs veidas… Ne, ji negalėjo varžytis su ta mergina. Bet juk kova vyko visai ne dėl to.
— Aš nekovoju dėl jaunystės, — pasakė savo atvaizdui. — Aš kovoju dėl teisybės.
Vakare paskambino Eglė.
— Ona Kazlauskiene, dokumentai parengti. Rytoj pateiksime ieškinį.
— Taip greitai?
— O kam delsti? Mūsų pozicija labai tvirta. Beje, jūsų buvęs vyras man skambino.
— Ko jis norėjo?
— Grasino, — advokatės balse pasigirdo santūri šypsena. — Bet mane tokiais dalykais neišgąsdinsi. Ar jūs pasirengusi teismo procesui?
— Ne, — sąžiningai atsakė Ona. — Bet kito pasirinkimo neturiu.