— Tu ką, nieko negirdi?! Sakau tau — vestuvės! Pas mus namuose! Po mėnesio! — Jonas stovėjo svetainės tarpduryje dar nenusivilkęs striukės, abiejose rankose laikydamas pirkinių maišus, ir žvelgė į žmoną taip, lyg būtų pranešęs visiškai savaime suprantamą dalyką. — Rasa teka, o mes jai padėsime. Ir baigta.
Eglė ne iš karto pakėlė akis nuo nešiojamojo kompiuterio. Ji sėdėjo ant sofos, kojas pasikišusi po savimi, o jos pirštas kaip tik buvo sustingęs virš mygtuko „Siųsti“. Naujo buto Upės gatvėje nuomos sutartis jau buvo užpildyta, pasirašyta elektroniniu parašu ir laukė vienintelio veiksmo.
Vieno vienintelio paspaudimo.
Eglė nuleido kompiuterio dangtį.
— Labas, — ramiai ištarė ji.
Jonas nužingsniavo į virtuvę. Maišai dusliai trenkėsi į stalą, kažkur viduje suskambėjo stiklainiai. Po akimirkos jis grįžo į svetainę jau be striukės, trindamas delnus tokiu veidu, kokį turi žmogus, ką tik išsprendęs pasaulinę krizę.
— Na tai kaip? Girdėjai, ką pasakiau?
— Girdėjau, — Eglė atsargiai padėjo kompiuterį ant žurnalinio staliuko. — Papasakok smulkiau.
Rasa, jaunesnioji Jono sesuo, priklausė tai žmonių rūšiai, kuri įžengia į kambarį ir jis iškart pasidaro ankštas. Jai buvo dvidešimt aštuoneri, jos balsas skambėjo kaip televizijos žinių vedėjos, o žvilgsnyje nuolat slypėjo lengvas primerkimas. Ji nemokėjo prašyti — tik pranešti. Ir kažkodėl visi aplinkiniai paprastai sutikdavo. Net Eglė, kuri per septynerius santuokos metus buvo iki smulkmenų perpratusi šią šeimą: kiekvieną įprotį, kiekvieną nutylėjimą, kiekvieną užuominą.
Jaunikis, kažkoks Marius, Rasos gyvenime atsirado prieš aštuonis mėnesius. Per šeimos vakarienę vasarį jis sėdėjo tyliai, beveik nelietė maisto, užtat labai įdėmiai apžiūrinėjo butą. Tąsyk Eglė nusprendė, kad jis tiesiog drovisi. Vėliau jai šovė mintis, jog galbūt klydo.
— Jie nori kuklių vestuvių, — aiškino Jonas, vaikščiodamas po svetainę pirmyn ir atgal. — Na, kokių keturiasdešimties žmonių. Restoranas brangus, salę nuomotis irgi kainuoja. O mūsų butas erdvus, galima sustatyti stalus, įjungti muziką…
— Keturiasdešimt žmonių, — pakartojo Eglė.
— Na, gal truputį daugiau. Rasa sakė — maždaug.
— O kiek yra tas „maždaug“?
Jonas sustojo.
— Egle, juk tai mano sesuo. Kartą gyvenime.
Ji pažvelgė į jį. Tada į kompiuterį. Paskui vėl į vyrą.
Kažkas jos viduje labai tyliai, bet nepaprastai aiškiai tarė: štai ir atėjo ta akimirka.
Kitą dieną Rasa pasirodė pati. Be jokio skambučio, kaip ir visada, tarsi svetimas butas būtų viešas praėjimas. Rankose ji laikė segtuvą su atspausdintais lapais. Eglė atidarė duris ir pirmiausia pamatė ne Rasos veidą, o būtent tą segtuvą.
— Aš čia jau viską apgalvojau, — vietoj pasisveikinimo pareiškė Rasa ir įžengė į svetainę.
Marius liko prie durų. Jis nusišypsojo Eglei — mandagiai, net kiek per mandagiai. Tokia šypsena atrodė užsivilkta kaip paltas: lyg ir šilta, bet ne tavo.
— Užeikite, — pasakė Eglė.
Jie susėdo prie stalo. Rasa atvertė segtuvą. Viduje buvo nuotraukos iš „Pinterest“, patiekalų sąrašai, stalų išdėstymo schemos — ir visa tai pritaikyta svetimam butui, kuriame ji niekada negyveno.
— Štai čia, — Rasa pirštu bakstelėjo į planą, — išnešame sofą ir statome tris stalus po šešis žmones. Čia bus baro zona, ją galima išsinuomoti. O čia maisto tiekėjų sąrašas, įmonę jau išsirinkau, jie atvažiuos su indais…
Eglė klausėsi. Linktelėdavo. Kartais ramiai, beveik draugiškai, ko nors pasitikslindavo. Tačiau kuo ilgiau ji klausė, tuo aiškiau suvokė: jos šiame paveiksle nėra. Nei planuose, nei schemose, nei tame segtuve ji neegzistuoja. Yra tik butas. Yra plotas. Yra rozetės girliandoms.
Marius per visą laiką beveik nepratarė nė žodžio. Sėdėjo įbedęs akis į telefoną, retkarčiais kilstelėdavo galvą ir trumpai linktelėdavo, lyg patvirtindamas: taip, viskas būtent taip ir bus.
— O biudžetas? — galiausiai paklausė Eglė.
Rasa sumirksėjo.
— Na… mes su Jonu sutarėme, kad išlaidas dalinsimės per pusę.
— Jonas su manimi dėl to nesitarė, — labai lygiai atsakė Eglė.
Tyla truko neilgai. Rasa žaibiškai, beveik nepastebimai, susižvalgė su Mariumi. Bet Eglė tai užfiksavo.
— Juk mes šeima, — ištarė Rasa tokiu tonu, tarsi šis žodis savaime užrakintų visus klausimus.
Vakare Eglė vėl atsivertė kompiuterį.
Sutartis vis dar laukė. Butas Upės gatvėje — šviesus dviejų kambarių būstas ketvirtame aukšte, su vaizdu į parką, aukštomis lubomis ir kaimynais, kurių ji dar nepažinojo. Ji ieškojo jo tris mėnesius. Jonui nieko nesakė ne todėl, kad slėptų, o todėl, kad pati dar nebuvo apsisprendusi. Vis dar svarstė: gal viskas susitvarkys. Gal ji perdeda.
Dabar ji nebesvarstė.
Pirštas nusileido ant jutiklinio kilimėlio.
Ir kaip tik tą akimirką iš koridoriaus pasigirdo Jono balsas — jis kalbėjo telefonu. Juokėsi. Su kažkuriuo draugu linksmai ir lengvai aptarinėjo vestuves, tarsi tai būtų tikra šventė, o ne svetimas darbas, įmestas į svetimą gyvenimą.
Eglė atitraukė ranką.
Uždarė kompiuterį.
Atsistojo, nuėjo į virtuvę, įsipylė vandens. Pažvelgė pro langą. Apačioje moteris stūmė vežimėlį, du paaugliai riedėjo paspirtukais, o ant gretimo namo karnizo tupėjo balandis tokiu veidu, lyg ir jis būtų viską gerai apmąstęs.