Vienas mėnuo, pagalvojo Eglė. Turiu vieną mėnesį.
Tą akimirką ji dar nenutuokė, kad Marius yra prisidaręs skolų. Nežinojo ir to, kad maitinimo paslaugų įmonė, įrašyta Rasos aplanke, priklauso jo pusbroliui. Ir kad tie „maždaug keturiasdešimt žmonių“ iš tikrųjų reiškia šešiasdešimt du.
Bet visa tai netrukus paaiškės.
Viskas prasidėjo nuo lentelės.
Rasa ją atsiuntė sekmadienio rytą, septintą keturiasdešimt penkios — tokiu metu, kai padorūs žmonės dar miega arba bent jau apsimeta miegantys. Failas vadinosi „Vestuvių biudžetas“. Jame buvo sudėliota viskas: gėlės, maistas, įrangos nuoma, dekoracijos, fotografas. Apačioje, paskutinėje eilutėje, stovėjo galutinė suma — trys tūkstančiai aštuoni šimtai eurų. O šalia, gretimame stulpelyje, jau buvo įrašytas paskirstymas: „Jonas ir Eglė — 50 %“.
Tūkstantis devyni šimtai eurų.
Eglė sėdėjo virtuvėje su kavos puodeliu ir žiūrėjo į telefono ekraną. Už sienos Jonas dar miegojo. Ji ramiai išgėrė kavą iki paskutinio gurkšnio, pastatė puodelį į kriauklę, grįžo į miegamąjį ir, stengdamasi nesukelti nė menkiausio garso, apsirengė. Tada išėjo iš namų.
Jai reikėjo tylos. Reikėjo pabūti ten, kur niekas nekalba į ausį ir nemėgina už ją nuspręsti.
Ji pėsčiomis nuėjo iki krantinės. Žmonių beveik nebuvo — keli bėgikai, pagyvenęs vyras su šunimi ir drėgnas rytinis oras, kuris tarsi neleido mintims per greitai įkaisti. Eglė ėjo lėtai, žvelgė į vandenį ir galvojo ne apie pinigus. Pinigai buvo tik pasekmė. Esmė slypėjo kitur: taip viskas vyko jau septynerius metus. Pirmiausia — maža paslauga. Paskui — dar viena, truputį didesnė. Vėliau tai jau nebebūdavo prašymas, o savaime suprantamas dalykas. Ir vieną dieną Eglė šioje istorijoje nustodavo būti žmogumi.
Ji virsdavo priemone.
Ramia. Patogia. Nekalbančia.
Apie dešimtą ji parėjo namo. Jonas jau sėdėjo virtuvėje, gurkšnojo arbatą ir vartė telefoną.
— Matei lentelę? — paklausė jis net nepakeldamas akių.
— Mačiau.
— Na? Kaip tau? Rasa šaunuolė, viską tvarkingai surašė.
— Surašė tikrai smulkiai, — pritarė Eglė. Ji įsipylė vandens, atsisėdo priešais jį ir kurį laiką žiūrėjo tiesiai. — Jonai, mes nemokėsime tūkstančio devynių šimtų eurų.
Jis pakėlė galvą. Pažvelgė į ją taip, lyg ji ką tik būtų prabilusi jam nesuprantama kalba.
— Čia juk jos vestuvės. Vieną kartą gyvenime.
— Apie tą „vieną kartą“ jau girdėjau. Dabar paklausyk manęs. — Eglė padėjo delnus ant stalo. Be vaidybos, be pakelto tono, labai ramiai. — Aš nesu svetimos šventės rėmėja. Jeigu nori padovanoti seseriai pinigų — prašau, daryk tai iš savo dalies. Bet iš bendro biudžeto — ne.
Jonas kurį laiką tylėjo. Paskui prabilo lėtai, pabrėždamas kiekvieną žodį:
— Tu supranti, kaip tai atrodys? Ką žmonės pasakys?
— Kokie žmonės, Jonai?
Atsakymo nebuvo. Jis pakilo nuo kėdės ir išėjo į koridorių. Po minutės Eglė išgirdo jo balsą — pritildytą, į telefoną. Jis skambino Rasai.
Rasa atvažiavo po pietų. Šį kartą be aplanko, bet su tokia veido išraiška, tarsi ruoštųsi rimtam posėdžiui. Marius vėl liko prieškambaryje: stovėjo, spoksojo į telefoną ir dėjosi, kad jo čia apskritai nėra.
— Egle, — pradėjo Rasa, įsitaisydama ant sofos žmogaus, iš anksto parengusio kalbą, poza, — aš suprantu, suma nemaža. Bet pažiūrėk pati — čia minimumas. Mes jau viską apkarpėm.
— Lentelę mačiau, — tarė Eglė.
— Vadinasi, supranti, kad dar pigiau tiesiog neišeina. Dėl maisto jau beveik susitarėm, fotografas irgi…
— Rasa, palauk. — Eglė pertraukė ją švelniai, bet taip, kad ši nutilo. — Noriu kai ką pasitikslinti. Ta maitinimo įmonė — „Skonis ir formatas“?
Rasa vos pastebimai sustingo.
— Na… taip.
— Savininkas — Tomas Rimkus. Mariaus pusbrolis, tiesa?
Tyla užsitęsė taip ilgai, kad net oras kambaryje pasidarė sunkesnis. Prieškambaryje Marius nustojo žiūrėti į telefoną.
— Iš kur tu… — pradėjo Rasa.
— Pasidomėjau, — paprastai atsakė Eglė. — Prieš atiduodama tūkstantį devynis šimtus eurų, noriu žinoti, kam tiksliai jie keliaus. Tai normali praktika. Ir dar vienas dalykas — palyginau kainas. Toks pats maitinimas šešiasdešimčiai žmonių trijose kitose įmonėse kainuoja perpus mažiau.
— Mes pasirinkome juos, nes pasitikime, — ištarė Rasa, ir balse atsirado aštrumas.
— Suprantu. Bet aš jais nepasitikiu. — Eglė atsistojo, priėjo prie lango, tada atsisuko į juos. — Aš galiu padėti organizuoti. Galiu skirti laiko, jėgų, imtis koordinavimo. Bet pinigų — ne. Nei tūkstančio devynių šimtų, nei devynių šimtų, nei penkių šimtų. Vestuvės mūsų bute jau yra dovana, jeigu kartais pamiršote.
Rasa pažvelgė į brolį. Jonas nudelbė akis į stalą.
— Jonai, — pašaukė ji.
Jis tylėjo.
— Jonai, pasakyk jai ką nors.
— Egle, gal bent iš dalies… — pradėjo jis, vis dar nežiūrėdamas į žmoną.
— Ne, — pasakė Eglė.
Vienas žodis. Be pykčio, be riksmų, be demonstratyvumo. Tiesiog uždarytos durys.
Rasa išvažiavo po dvidešimties minučių. Tylėdama apsivilko paltą, linktelėjo broliui ir praėjo pro Eglę nė nepažvelgusi į ją. Marius išėjo paskui — toks pat tylus, toks pat įsikibęs į telefoną. Tik jau tarpduryje jis atsigręžė ir įdėmiai nužvelgė Eglę. Vertinančiai, šaltai, tarsi tik dabar būtų pamatęs, kas iš tiesų stovi priešais.
Tas žvilgsnis buvo nemalonus. Per daug tiriantis.
Eglė uždarė duris.
Jonas liko koridoriuje, atrodydamas taip, lyg kruopščiai sudėliotas planas būtų netikėtai subyrėjęs jam po kojomis.