— Janina, kodėl jūs apskritai nusprendėte, kad aš privalau išlaikyti jūsų sūnų? Jis yra mano vyras, jis — vyras šiuose namuose, todėl jis turėtų pasirūpinti manimi, o ne atvirkščiai! Tad su visu savo „užtarimu“ galite ramiai išeiti pro tas pačias duris!
— Eglute, atidaryk, čia aš! Atnešiau šviežių pyragėlių su kopūstais, tokių, kokius Tomukas labiausiai mėgsta!
Už durų pasigirdęs balsas buvo skambus, tvirtas ir toks įsakmus, kad apsimesti, jog bute nieko nėra, nebeliko nė menkiausios galimybės. Eglė lėtai nusausino rankas į virtuvinį rankšluostį ir trumpam, bet labai sunkiai pažvelgė į vyrą.
Tomas sėdėjo prie stalo, įsmeigęs akis į seniai atšalusią kavą. Visa jo laikysena bylojo apie žmogų, mėginantį atrodyti lyg kenčiantis genijus, kurį į save traukia gilus egzistencinės krizės sūkurys. Į motinos pasirodymą jis sureagavo taip, lyg durų skambutis būtų tik dar vienas įkyrus, netobulo išorinio pasaulio garsas.
Kai spynoje spragtelėjo raktas, Eglės veide atsirado mandagi, bet akivaizdžiai priverstinė šypsena. Ant slenksčio stovėjo Janina — stambi, tvirtai sudėta moteris su geros kokybės paltu, sunkiu, skvarbiu žvilgsniu ir ryšuliu rankose, iš kurio sklido dusinamai jaukus ką tik iškeptų kepinių kvapas. Ji ne tiek įėjo, kiek įplaukė į prieškambarį, kartu atsinešdama neabejotino teisumo aurą.
— Sveika, Eglute. Ko tokia išbalusi? Gal tau negera? — paklausė ji, tuo pat metu nusivilkdama paltą ir akimis kruopščiai permesdama butą. — Kur Tomukas? Virtuvėje? Na žinoma, aš taip ir žinojau.
Nelaukdama kvietimo, Janina tiesiu taikymu patraukė į virtuvę. Jos pasirodymas akimirksniu suardė tą sterilią tvarką, kurią Eglė taip brangino. Lygių plieno paviršių ir minimalistinio interjero virtuvė visiškai netiko perdėtos motiniškos globos spektakliui. Tomas pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo puodelio, vos linktelėjo ir išspaudė silpną šypseną.
— Labas, mama. Kodėl taip anksti?
— Motinai niekada nebūna per anksti, sūnau, — pareiškė Janina ir padėjo maišelį su pyragėliais ant stalo taip, tarsi iškeltų vėliavą. — Matau, visai sulysai, išsekęs. Štai, atnešiau, kad jėgų įgautum. Valgyk, dar šilti.
Eglė tylėdama pastatė virdulį ant kaitlentės. Jos judesiai buvo lengvi, beveik begarsiai, tačiau kiekviename moste jautėsi įtempta vidinė spyruoklė. Ji jautėsi tarsi aktorė iki skausmo pažįstamame spektaklyje, kur visos rolės, pauzės ir replikos jau seniai surašytos.
Dabar turėjo prasidėti įžanga: keli sakiniai apie orą, tolimų giminaičių sveikatą, kainas turguje. O kai dirva bus pakankamai suminkštinta šiuo buitiniu plepėjimu, Janina neišvengiamai pereis prie tikrosios priežasties, dėl kurios atėjo.
— Pas tave visada švaru, Egle. Net per švaru, sakyčiau, sterilu, — tarstelėjo anyta, perbraukdama pirštu per stalviršio kraštą ir patenkinta įsitikindama, kad dulkių nėra. — Tik jaukumo mažoka. Vyrui reikia šilumos, ypač kai jis išgyvena tokį sudėtingą laikotarpį.
Eglė pastatė prieš ją puodelį.
— Arbatos norėsite? Juodos ar žalios?
— Juodos, kaip visada. Tomuk, suvalgyk bent vieną pyragėlį. Jie dar šilti. Visai apetito neturi, net skaudu žiūrėti, — Janina švelniai pastūmė lėkštę sūnaus pusėn.
Tomas teatrališkai atsiduso, paėmė pyragėlį, bet neatsikando. Jis suko jį tarp pirštų taip, lyg rankoje laikytų ne paprastą kepinį su kopūstais, o kokį nors filosofinį reliktą.
— Dabar ne metas kimšti pyragėlius, mama. Mintys…
Tai buvo slaptažodis. Ženklas. Eglė pajuto, kaip anyta akimirksniu susikaupia, sutelkia dėmesį ir pasiruošia puolimui. Janina pasisuko į ją, o jos veidą nutvieskė gailestinga, užjaučianti išraiška, kurią per daugelį metų buvo nugludinusi iki tobulumo.
— Matai, Eglute. Žmogus atsigręžia į save, ieško. Kurianti siela negali gyventi kaip visi kiti, nuo vienos minutės iki kitos. Jam reikia laiko iš naujo suprasti save, atrasti naują kelią. Tokiais momentais ypač svarbu, kad artimieji jį palaikytų. Moters išmintis ir yra gebėjimas atremti petį, kai vyrui sunku. Suprasti, priimti…
Ji kalbėjo tyliai, minkštai, lyg žodžiais klotų ant kambario šiltą, tačiau dusinantį apklotą. Tomas klausėsi kankinio veidu, nebyliai pritardamas kiekvienam motinos sakiniui. Eglė tuo metu pylė verdantį vandenį į puodelius.