Iš porceliano kylantis plonas garų siūlas liko kone vienintelis dalykas virtuvėje, kuris atrodė gyvas ir tikras.
Eglė palaukė, kol Janina pagaliau nutils bent akimirkai, kad įkvėptų oro. Tada pakėlė akis ir pažvelgė tiesiai į ją. Tyla užsitęsė. Anyta, matyt, suprato, kad švelnūs įkalbinėjimai nesuveikė, todėl jos balsas tapo kietesnis, aštresnis.
— Eglute, Tomui dabar labai nelengva. Jis ieško savęs, jam reikia tavo atramos, tavo supratimo…
Šita frazė, ištarta saldžiu, lipniu tonu, Eglei nuskambėjo kaip nuleistas gaidukas. Ji demonstratyviai atsargiai pastatė virdulį ant padėklo. Sausas plastiko kaukštelėjimas perskrodė virtuvės tylą taip staigiai, lyg būtų nuaidėjęs šūvis.
Eglė lėtai atsisuko. Iš jos veido dingo net menkiausias svetingumo šešėlis. Žvilgsnis buvo tiesus, šaltas ir įbestas į Janiną. Tomas instinktyviai įtraukė galvą į pečius, pajutęs, kaip pasikeitė oras kambaryje.
— Janina, prašau, be visų tų „Eglučių“, — jos balsas skambėjo lygiai, be jokio virptelėjimo, ir kaip tik dėl to atrodė dar pavojingesnis. — Jūsų sūnui keturiasdešimt metų. Jis ne pasiklydęs šuniukas, kurį reikia parsinešti ant rankų, šildyti ir maitinti iš šaukštelio.
Aš jam viską pasakiau labai aiškiai ir be jūsų užuominų bei atodūsių. Rytoj jis eina į bet kokį darbo pokalbį. Pabrėžiu — bet kokį. Gali nešioti dėžes, gali vežioti siuntas, man visiškai tas pats. Arba susikrauna daiktus ir važiuoja pas jus tęsti savo didžiojo savęs paieškų sezono.
Nuo Janinos veido akimirksniu nuslinko užuojautos kaukė. Po ja pasirodė kieta, nepatenkinta mina. Ji išsitiesė kėdėje, tarytum staiga būtų paaugusi ir virtusi paminklu savo pačios teisumui.
— Kaip tu drįsti…
— Būtent taip ir drįstu, — perkirto ją Eglė, nė kiek nepakeldama balso. Ji žengė prie stalo ir pirštų galais atsirėmė į jo kraštą. — Jūs jį tokį užauginote, vadinasi, būkite maloni ir priimkite rezultatą. Aš tekėjau už vyro, už partnerio, o ne už nuolatinio nuostolio projekto, į kurį reikia be pabaigos pilti jėgas, laiką ir pinigus, niekada nesulaukiant jokios grąžos. Ant mano sprando balastui vietos nėra.
Žodis „balastas“ pakibo ore. Tomas krūptelėjo, lyg kas būtų trenkęs jam per veidą, ir pagaliau prabilo:
— Egle, kaip tu gali taip kalbėti… prie mamos…
Tačiau nė viena iš moterų į jį net neatsisuko. Jų susidūrimas jau buvo įvykęs, o jo gailus murmėjimas dabar tebuvo foninis triukšmas.
— Aš visada žinojau, kad tu beširdė, — pro sukąstus dantis iškošė Janina, prisimerkusi. — Tavo galvoje ne širdis, o skaičiuotuvas. Pinigai, pinigai, pinigai… O žmogaus vidus? Siela? Tu net neįsivaizduoji, kas yra kūrybinis perdegimas! Tai ne tinginystė! Tai būsena, kai žmogus atidavė darbui visą save ir dabar privalo atsistatyti, susirinkti iš naujo, prisipildyti jėgų! O tu jam — darbo pokalbiai! Tu nori, kad genijus išvežiotų picas?
Eglė tyliai nusijuokė. Be garso, beveik vien iškvėpimu. Tas juokas buvo baisesnis už bet kokį riksmą.
— Genijus? Janina, neverskite manęs juoktis dar labiau. Jūsų sūnus turi ne subtilią, ypatingai suderintą sielą, o storą infantilumo sluoksnį, kurį jūs pati rūpestingai tręšėte visus keturiasdešimt metų. Nuo vaikystės bėgiojote paskui jį su pyragėliais, pūtėte nuo jo nematomas dulkeles ir kartojote, koks jis nepaprastas, koks nesuprastas, koks išskirtinis. Štai jis toks ir užaugo — šventai įsitikinęs savo ypatingumu, nors to ypatingumo negali pagrįsti niekuo, išskyrus giliamintiškus atodūsius virš atšalusios kavos. Jo „perdegimas“ prasidėjo tą pačią dieną, kai iš jo buvo paprašyta prisiimti atsakomybę.
Kiekvienas Eglės sakinys krito tiksliai, lyg pamatuotas smūgis. Ji neisterikavo ir nesimėtė kaltinimais — ji vardijo faktus. Būtent tas ledinis konkretumas žeidė kur kas labiau nei riksmai. Ji kalbėjo ne vien apie Tomą. Ji tuo pačiu teisme pastatė ir visą Janinos auklėjimo sistemą.
— Mano sūnus yra talentingas žmogus! — Janina trenkė delnu į stalą taip, kad puodeliai pašoko. — O tu esi šalta, pinigų ištroškusi ragana, kuri nesugeba įvertinti jo dovanos! Tau svarbu tik tai, kad jis parneštų pinigų į namus. O kas darosi jo viduje, tau nė motais!
— Taip, visiškai teisingai, — ramiai linktelėjo Eglė. — Manęs nebedomina, kas vyksta žmogaus sieloje, kai tas žmogus dvi savaites guli ant sofos, o jo žmona tuo metu dirba, kad sumokėtų už butą, kuriame jis patogiai vartosi. Todėl labai prašau — daugiau nekalbėkite man apie moterišką išmintį. Jūs savo išmintį jau pademonstravote.