— Anyta su savo sūnumi atsivilko prie mano durų su daiktais ir pareiškė: „Atrakink, mes kraustomės į tavo butą!“ — pašaipiai pasakojau, tuo pat metu jau rinkdama policijos numerį.
Eglė sėdėjo sustingusi, pirštuose laikydama telefoną, ir jau trečią kartą skaitė notaro žinutę. Dokumentai dėl senelio palikimo pagaliau buvo sutvarkyti: trijų kambarių butas miesto centre oficialiai tapo jos nuosavybe. Iš pradžių širdis krūtinėje suspurdėjo iš džiaugsmo, tačiau tas lengvumas greitai užleido vietą nerimui. Kaip į šią naujieną sureaguos anyta?
Janina, vyro motina, pastaruosius penkerius metus gyveno kartu su jauna pora mažame dviejų kambarių bute miesto pakraštyje. Pardavusi savo būstą, ji persikėlė pas sūnų, žadėdama padėti, kai atsiras anūkų. Tik anūkų taip ir nebuvo, o anytos „pagalba“ pamažu virto nuolatine kontrole: ji sekė kiekvieną marčios žingsnį.
Eglė paskambino vyrui.
— Labas, Tomai. Turiu svarbių naujienų.
— Kas nutiko? — sunerimęs paklausė jis.
— Skambino notaras. Senelio butas galutinai perrašytas mano vardu.
— Puiku! — nuoširdžiai apsidžiaugė Tomas. — Pagaliau turėsime erdvius namus!
— Palauk, — atsargiai tarė Eglė. — Mes juk kalbėjome, kad tai bus mano asmeninis turtas. Senelis tą butą paliko būtent man.
— Žinoma, brangioji. Bet mes juk šeima. Koks skirtumas, kieno vardas įrašytas dokumentuose?
Eglei per krūtinę nusirito nemalonus šaltukas. Pastaruoju metu Tomas vis dažniau kartodavo tą patį sakinį — „mes juk šeima“ — ypač tada, kai kalba pasisukdavo apie jos asmeninius daiktus, pinigus ar sprendimus.
Vakare, kai Eglė grįžo namo, anyta jau laukė virtuvėje. Janina sėdėjo prie stalo su arbatos puodeliu ir šypsojosi taip reikšmingai, kad iš karto tapo aišku: pokalbis bus nemalonus.
— Eglele, prisėsk. Reikia pasikalbėti.
Eglė atsisėdo priešais ją, viduje akimirksniu įsitempdama. Kai anyta pradėdavo pokalbį tokiu veidu, nieko gero nelauk.
— Tomukas papasakojo apie tavo senelio butą, — prabilo Janina. — Nuostabi žinia! Trys kambariai pačiame centre — tikra svajonė!
— Taip, aš irgi džiaugiuosi, — santūriai atsakė marti.
— Na štai, puiku! Rytoj galėsime pradėti krautis daiktus. Persikelsime visi kartu!
Eglė vos neužspringo arbata.
— Atsiprašau? Ką jūs pasakėte?
— Kaip tai ką? — nustebo anyta. — Kraustomės į naują butą. Aš jau net išsirinkau, kuriame kambaryje gyvensiu. Imu tą su balkonu. Man grynas oras būtinas dėl sveikatos.
— Janina, — Eglė stengėsi kalbėti ramiai, — mes su Tomu dar net neaptarėme, ar apskritai kraustysimės ir kaip viskas bus.
— O ką čia aptarinėti? — numojo ranka anyta. — Butas didelis, vietos užteks visiems. Mano baldai irgi puikiai tilps. Beje, reikės iš karto daryti remontą. Tapetai ten, tikriausiai, jau seni.
Eglė pajuto, kaip viduje ima kilti karštas pasipiktinimas.
— Tai mano palikimas, — tvirtai ištarė ji. — Ir aš pati spręsiu, ką su juo daryti.
Janina nustebusi kilstelėjo antakius.
— Tavo palikimas? Brangioji, tu ištekėjusi moteris. Turi vyrą, turi šeimą. Negalima būti tokiai savanaudei!
— Aš nesu savanaudė, — atsakė Eglė. — Tiesiog noriu pati tvarkyti tai, ką man paliko senelis.
— Štai kaip! — anyta taip staigiai stumtelėjo kėdę, kad ši trinktelėjo į grindis. — Vadinasi, mes tau svetimi? Penkerius metus gyvename po vienu stogu, o tu vis tiek nelaikai mūsų šeima!
Janina teatrališkai prispaudė delną prie krūtinės ir išdidžiai nužingsniavo į savo kambarį. Po minutės iš ten pasigirdo garsus, demonstratyvus šniurkščiojimas.
Vakare Tomas grįžo namo suraukęs veidą. Vos nusiavęs batus, jis iš karto patraukė į virtuvę, kur Eglė ruošė vakarienę.
— Mama verkia, — tarė jis net nepasisveikinęs. — Kas čia įvyko?
— Tavo mama pati nusprendė, kad visi kraustomės į senelio butą, — santūriai atsakė Eglė.