Ji net spėjo nuspręsti, kuris kambarys priklausys jai.
— O kas čia tokio? — Tomas tik gūžtelėjo pečiais. — Butas erdvus, vietos užtektų visiems.
— Tomai, tai mano asmeninis palikimas. Senelis jį paliko man, o ne visai mūsų giminei.
— Na štai, vėl tas pats! — susierzinęs mestelėjo vyras. — Koks skirtumas? Mes juk viena šeima!
— Esmė visai ne tame, — Eglė mėgino kalbėti ramiai. — Aš noriu pati apsispręsti, ką daryti su tuo butu. Galbūt jį išnuomočiau ir turėčiau papildomų pajamų. O gal parduočiau ir pinigus kur nors protingai investuočiau.
— Parduotum? — Tomo veidas akimirksniu paraudo. — Tu rimtai ketini parduoti trijų kambarių butą miesto centre? Ar tau visai protas aptemo?
— Tai mano sprendimas.
— Ne, mūsų sprendimas! — vyras jau kalbėjo pakeltu tonu. — Mes susituokę, mes šeima! Ir mama teisi — tu elgiesi kaip visiška savanaudė.
Eglė padėjo peilį, kuriuo pjaustė daržoves, ir lėtai atsisuko į vyrą.
— Žinai ką? Jeigu aš jau tokia baisi savanaudė, gal man būtų geriau persikelti į senelio butą vienai.
— Ką tu čia dabar paistai? — Tomas net išsižiojo.
— Nieko nepaistau. Pagyvensiu ten savaitę ar dvi. Susitvarkysiu, peržiūrėsiu senelio daiktus. O mums abiem pravers truputį pailsėti vienam nuo kito.
Tomas nieko nebeatsakė. Apsisuko ir nuėjo į kambarį. Durys trinktelėjo taip, kad virtuvėje sudrebėjo stiklinės. Iš kito kambario netrukus vėl pasigirdo Janinos aimanos.
Kitą rytą Eglė susidėjo tik būtiniausius daiktus ir išvažiavo. Senelio butas ją pasitiko tyla, prislopinta šviesa ir senuose puslapiuose įsigėrusiu knygų kvapu. Ji ėjo iš vieno kambario į kitą, o atmintyje kilo vaikystės apsilankymai, arbata iš senų puodelių ir senelio balsas.
Pirmosios dienos prabėgo tvarkantis. Ji valė lentynas, rūšiavo popierius, dėliojo daiktus ir pamažu leido sau kvėpuoti laisviau. Vienatvė jai pasirodė ne slegianti, o gydanti. Niekas neklausinėjo, ką ji gamins vakarienei. Niekas nesikabinėjo prie jos drabužių. Niekas nuo pat ryto nejungė televizoriaus visu garsu.
Ketvirtą dieną suskambo durų skambutis. Eglė nuėjo atidaryti ir sustingo: ant slenksčio stovėjo Janina, šalia savęs pasistačiusi didžiulį kelioninį krepšį.
— Eglele, brangioji! — anyta išsišiepė taip, lyg būtų atvykusi į iškilmingą priėmimą. — Kaip tu čia viena laikaisi? Tikriausiai nei pavalgiusi, nei normaliai susitvarkiusi!
Nelaukdama kvietimo, ji įžengė vidun.
— Viešpatie, kokia baisybė! — suplojusi delnais Janina apsidairė prieškambaryje. — Šituos tapetus būtina plėšti lauk tuoj pat! Ir grindų dangą keisti! Viskas pasenę, nušiurę, kaip po karo!
— Man taip patinka, — sausai atsakė Eglė. — Čia likęs mano senelio pėdsakas.
— Pėdsakas pėdsaku, — pamokomai linktelėjo Janina, — bet gyventi reikia žmoniškomis sąlygomis. Nieko, aš padėsiu. Dabar paruošiu pietus, o paskui susidarysime remonto planą.
— Ačiū, nereikia, — tvirtai pasakė Eglė. — Aš susitvarkysiu pati.
— Na jau, nesakyk niekų! Kokia marti atsisakytų anytos pagalbos? Juk mes šeima!
Žodis „šeima“ Eglei jau ėmė skambėti kaip grasinimas.
— Janina, aš čia atvažiavau tam, kad pabūčiau viena. Man reikia susidėlioti mintis ir suprasti, ką jaučiu.
— Ką čia dar reikia dėliotis? — nustebo anyta. — Viskas aišku kaip dieną. Supykai ant Tomo ir nusprendei jį pamokyti. Bet gana tų kaprizų! Mano sūnelis kenčia!
Tas „sūnelis“ jau buvo trisdešimt dvejų metų vyras, tačiau Janinai jis, regis, amžiams liko mažas berniukas.
— Aš ne supykau, — kantriai paaiškino Eglė. — Tiesiog noriu suprasti, ar noriu ir toliau gyventi taip, kaip gyvenau pastaruosius metus.
— Ką turi omenyje? — Janina primerkė akis.
— Tai, kad kiekvienas mano sprendimas tuoj pat ginčijamas. Kad net savo palikimu negaliu disponuoti pati. Kad mane vadina savanaude vien todėl, jog noriu turėti bent truputį erdvės sau.
Janina nusileido ant prieškambario kėdės ir teatrališkai griebėsi už krūtinės.
— Oi, man bloga! Mano vaistai! Vandens!
Eglė atnešė stiklinę vandens. Anyta gurkštelėjo kelis kartus, o tada pakėlė į ją kupiną priekaišto žvilgsnį.
— Štai iki ko priėjome! Tu seną žmogų varai į kapus!
— Janina, jums penkiasdešimt aštuoneri. Koks dar senas žmogus?
— Tai ką, sirgti galima tik po aštuoniasdešimties? — pasipiktino anyta. — Mano spaudimas šokinėja! Sąnarius laužo! Visą gyvenimą dėl jūsų stengiausi ir į jus rėmiausi.