Matyt, todėl ji tuoj pat ėmė aiškinti toliau, lyg reikėtų tik truputį pastumti Rasą tinkama kryptimi.
— Ingos padėtis labai sunki. Du vaikai, o pati blaškosi po nuomojamus kampus. Vyras nuolat kažkur išvykęs, iš jo mažai naudos. O čia juk viskas paruošta. Namas didžiąją laiko dalį stovi tuščias. Tu pati čia tik retkarčiais užsuki. Kam geram daiktui dykai nykti?
Rasa lėtai pasuko akis į vyrą.
— Tomai?
Jis krenkštelėjo, pirštais perbraukė per nosies viršų ir prabilo tokiu tonu, tarsi kalba eitų ne apie svetimų žmonių apgyvendinimą jos namuose, o apie kokių maišų pernešimą po stogu.
— Rasa, tik nepradėk iš karto. Mama iš esmės teisi. Namas juk tikrai dažniausiai tuščias. O Inga su vaikais, jiems grynas oras būtų į naudą. Pagyventų kurį laiką, kartu ir prižiūrėtų sodybą. Tau pačiai būtų ramiau.
Rasa atitraukė nuo savęs puodelį. Keramika sausai brūkštelėjo per stalviršį.
— Kas ta Inga? — paklausė ji.
— Mano pusseserės dukra, — skubiai atsakė Janina. — Ne svetimi žmonės.
— Jums gal ir ne svetimi. Man — visiškai svetimi.
— Na ko tu taip iš karto? — susiraukė Janina. — Giminės yra giminės.
Rasa pakilo nuo stalo. Be staigumo, be demonstratyvaus pykčio. Tiesiog atsistojo, nuėjo prie lango ir pažvelgė į kiemą, kur prie šiltnamio gulėjo išnešta dėžė su daigais. Ji jautė, kaip veidas sunkėja, kaip viduje kaupiasi kietas, šaltas ramumas. Dar kelios akimirkos — ir balsas taps aštrus. Tai jos negąsdino. Kartais tik taip ir tenka kalbėti, kad kiti pagaliau išgirstų.
— Tuomet išsiaiškinkime, — tarė ji, neatsisukdama. — Kas apskritai pakvietė žmones gyventi mano name?
Už nugaros trumpam niekas nepratarė nė žodžio.
— Na… mes pasitarėme, — jau nebe taip tvirtai ištarė Janina. — Su Tomu. Jis tavo vyras, jam juk irgi rūpi.
Rasa atsigręžė.
— Aš neklausiau, su kuo jūs tarėtės. Klausiau, kas pakvietė.
Tomas pagaliau pakėlė galvą, bet žmonai į akis vis tiek nepažiūrėjo.
— Aš mamai pasakiau, kad galima pagalvoti, — sumurmėjo jis. — Tik pagalvoti, Rasa. Be jokių dramų.
— Be dramų? — pakartojo ji. — Jūs atvažiavote į mano paveldėtą namą, apžiūrėjote kiemą, kambarius, tvartuką, pirtį, aptarėte, kur statysite svetimas lovas, o tavo mama jau kalba apie persikėlimo laiką. Ir tu tai vadini „pagalvoti“?
Janina akivaizdžiai susmuko. Ankstesnis šeimininkiškas tonas sutrūkinėjo, bet ji vis dar bandė išlaikyti veidą.
— O kas čia tokio? Aš juk žmogiškai sakau. Ne į gatvę ką nors išmetame. Priešingai — namas būtų prižiūrėtas. Ar žiemą čia kas nors būna? Nebūna. O taip žmonės gyventų, kūrentų krosnį, nukastų sniegą, kiemą prižiūrėtų.
— Mano kiemą? — Rasa palenkė galvą į šoną. — Iš kokio gerumo?
— Nes jų padėtis sunki.
— Pusės Lietuvos padėtis sunki. Bet tai nesuteikia teisės užeiti į svetimą namą ir dalytis kambarius, kol šeimininkė virtuvėje plauna puodelius.
Tomas trūktelėjo petį.
— Nereikia taip kalbėti su mama.
— O kaip reikia? Klausytis, kaip jūs dviese tvarkotės su mano turtu, ir pritariamai linksėti?
— Vėl tu apie savo turtą, — susierzinęs metė jis. — Mes juk šeima.
Rasa pažvelgė į jį taip, kad jis nutilo nebaigęs sakinio. Ji nekentė, kai žodžiu „šeima“ būdavo pridengiama svetima savivalė.
— Būtent todėl, kad esi mano vyras, tu pirmas turėjai pasakyti savo motinai: ne, be Rasos šitas klausimas nesprendžiamas. O tu atsivežei ją čia parodyti namo.
Janina garsiai atsiduso ir dar sykį pamėgino pereiti į puolimą:
— Kam tu viską taip apsunkini? Žmonės juk ne amžiams, tik laikinai. Rudenį, jei reikės, susiras ką kita. Gal ir jų reikalai susitvarkys. O tu kalbi, lyg čia būtų rūmai.
— Aš kalbu ne apie rūmus. Kalbu apie savo namą. Apie namą, kurį paveldėjau iš tetos, kurį įteisinau, remontavau ir išlaikau. Ir nė vienas žmogus čia neapsigyvens vien todėl, kad jums taip patogu.
— Vadinasi, padėti nenori? — prisimerkė anyta.
— Noriu ar nenoriu — tai ne jūsų sprendžiamas klausimas. Jūs atėjote ne prašyti, o nurodinėti.
Tomas staigiai atsistojo.
— Rasa, gal ramiai? Na, mama pasakė per grubiai. Bet juk galima normaliai pasikalbėti.
— Kalbėtis reikėjo prieš jai pradedant rinkti vaikams kambarį.
Janina pašaipiai prunkštelėjo.
— Kokios jautrios pasidarėme. Prisikabino prie žodžių.
— Ne prie žodžių prisikabinau. Prie esmės.
Rasa nuėjo prie pakabos, nukabino nuo kabliuko raktų ryšulį ir padėjo jį ant stalo priešais vyrą.
— Čia tie raktai, kuriuos turėjai „dėl visa ko“?
Tomas linktelėjo.
— Atiduok savo.
— Dabar?
— Taip. Dabar.
Jis išsitraukė iš kišenės raktą ir tylėdamas padėjo šalia. Metalas trumpai dzingtelėjo į stalą. Rasa susirinko abu ryšulius į delną ir prabilo jau visai ramiai, be nereikalingo balso virpėjimo:
— Šiandien pavalgote pietus ir išvažiuojate. Nuo šiol be skambučio čia niekas neatvyksta. Niekam namo apžiūrėti aš nekviečiau. Niekam gyventi čia leidimo nedaviau. Jeigu kas nors iš jūsų giminės jau įsivaizduoja, kad gali kraustytis, perduokite: negali.
— Na ir šeimininkė atsirado, — pro dantis iškošė Janina.
— Taip. Šeimininkė. Būtent taip.
Po šių žodžių pokalbis galutinai prarado ankstesnį skambesį. Janina daugiau nebešnekėjo apie erdvius kambarius. Tomas nebesistengė apsimesti, kad viskas kažkaip savaime išsisklaidys. Jie vis dar sėdėjo Rasos virtuvėje, tačiau pasitikėjimo, su kuriuo buvo peržengę šio namo slenkstį, nebeliko nė pėdsako.
Pietūs praėjo įtemptai. Janina kelis kartus mėgino užmegzti kalbą apie orą, apie daigus, bet pati susipainiodavo ir nutildavo. Tomas kramtė beveik nepakeldamas akių. Rasa nukraustė stalą, išnešė likučius vištoms, grįžo ir pamatė anytą jau stovinčią prieškambaryje. Ta nervingai taisėsi striukės rankoves.
— Mes turbūt važiuosime, — pasakė ji. — Kad paskui nevėluotume.
„Laimingo kelio ir nesugrįžkit“, — Rasa garsiai neištarė. Tik linktelėjo ir atidarė duris.
Kai automobilis dingo už posūkio, ji dar ilgai stovėjo prie vartelių. Ore tvyrojo drėgnos žemės kvapas, maišėsi su dūmais iš kaimynų kamino. Diena buvo ta pati, sklypas tas pats, namas tas pats, bet jos viduje kažkas pasislinko iš vietos. Ir ne todėl, kad Janina peržengė ribą žodžiais. Prie tokių jos išsišokimų Rasa jau seniai buvo pripratusi. Daug skaudžiau buvo tai, kad Tomas viską žinojo. Dar blogiau — jis pats tame dalyvavo.
Vakare ji dar kartą apėjo namą. Uždarė visus langus, patikrino tvartuką ir pirtį. Sandėliuko viršutinėje lentynoje, į kurią beveik niekada nekišdavo rankų, Rasa aptiko tvarkingai sukrautas dėžes su vaikiškais indais — jas teta Birutė buvo pasidėjusi dar seniai, tarsi manydama, kad kada nors kam nors jų prireiks.