– Egle, tu iš manęs tyčiojiesi? Jau trečią kartą kartoju: šeštadienį ateis aštuoniolika žmonių. Aštuoniolika. Teta Janina iš Kauno, Paulius su šeima, Andrius su Rasa, Lina su vyru. Mano jubiliejus ne kebabinėje švenčiamas, o namuose, – Onos balsas atsimušinėjo į virtuvės plyteles taip garsiai, lyg kas būtų įjungęs seną garsiakalbį visu pajėgumu.
Eglė įstatė puodelį į kriauklę ir tik po kelių akimirkų atsisuko. Už lango, automobilių aikštelėje, pilkavo kovo sniegas. Po juo veržėsi juoda pliurzė, kurioje klimpo ir ratai, ir žmonės. Vaizdas buvo be pagražinimų – toks pat sąžiningas kaip pastarųjų metų jos gyvenimas.
– Aš nesityčioju, Ona. Tiesiog sakau, kad neturiu nei jėgų, nei laiko maitinti aštuoniolikos žmonių. Mes gyvename dviejų kambarių bute, ne savivaldybės valgykloje.
– Ir vėl ta pati giesmė, – anyta skėstelėjo rankomis. – Penkios mišrainės, du karšti patiekalai, užkandžiai, tortas. Normalūs žmonės taip gyvena. Aš visą gyvenimą taip dariau.
– Tai ir darykite, – ramiai atsakė Eglė. – Tik be manęs.
Iš koridoriaus išniro Tomas. Ne įėjo, o būtent išniro – kaip žmogus, kuris tikisi netyčia atsidurti šalia, o paskui pasakyti, kad buvo įtrauktas prieš savo valią.
– Kas čia pas jus?
– Pas mus tavo žmona pareiškė, kad mano gimtadienis jai per sunki našta, – kietai ištarė motina. – Įsivaizduoji, kokia baisi kančia – priimti giminę.
– Aš taip nesakiau, – Eglė pažvelgė į vyrą. – Pasakiau, kad neketinu dvi dienas stovėti prie viryklės, paskui nešioti lėkštes, o naktį gramdyti riebalus nuo orkaitės, kol visi aptarinės, kokia aš pasidariau „aštri“.
– Eglute, gal nereikia taip, – pavargusiu balsu nutęsė Tomas. – Jubiliejus juk kartą gyvenime. Mamai šešiasdešimt šešeri.
– Ačiū Dievui, kad kartą. Jeigu tokia programa būtų kasmet, mane jau seniai būtų išnešę.
– Tu įžūlėji, – pro dantis iškošė Ona. – Ar bent suvoki, su kuo kalbi?
– Puikiai suvokiu. Su žmogumi, kuris ne prašo, o įsakinėja. Ir mano, kad svetimas laikas nieko nekainuoja.
– Svetimas? – anyta primerkė akis. – Po dvylikos santuokos metų aš tau svetima?
– Kai reikia pagalbos – sava. Kai reikia gerbti mano ribas – iškart svetima. Labai patogi tvarka.
Tomas trūktelėjo petimi.
– Egle, baik jau ginti tas savo teises. Kas čia tokio? Mišraines galima penktadienį, mėsą – šeštadienį. Mes padėsime.
– „Mes“ – tai kas konkrečiai? – Eglė visu kūnu atsisuko į jį. – Tu, kuris per praėjusius Naujuosius po antros taurelės nuėjai „penkioms minutėms prigulti“ ir prabudai pirmą nakties, kai aš viena šveičiau indus? Ar tavo sesuo Rūta, mokanti tik pasakyti: „Oi, aš dar krapų įdėčiau“?
– Rūtos neliesk, – akimirksniu užsidegė Ona. – Ji turi vaikų.
– O aš ką turiu? Gumines rankas ir atsarginę nugarą?
– Tu dirbi biure, ne šachtoje, – nukirto Ona. – Nėra ko vaidinti užvaryto arklio.
– Ačiū už diagnozę. Tada mano atsakymas galutinis: jokio jubiliejaus čia nebus, ir gaminti aš nesiruošiu.
Sekundę virtuvėje stojo tokia tyla, kokia būna prieš sprogstant transformatoriui.
– Tomai, tu girdi? – pakėlė balsą anyta. – Tavo žmona mane varo lauk.
– Egle, tu perlenki, – tarė jis, nepakeldamas akių. – Buvo galima normaliai susitarti.
– Tai ir yra normaliai. „Ne“ – visiškai normalus žodis. Tiesiog jūsų šeimoje jo niekada negerbė.
Kitas penkias dienas namuose laikėsi ta ypatinga tyla, nuo kurios pavargstama labiau negu nuo rietenų. Tomas valgė pirktinius kotletus, čežino pakuotes ir visa povyza demonstravo tragediją: žmona nustojo būti aptarnavimo punktu. Ona persikėlė pas dukrą, tačiau ir iš ten spėdavo siųsti dyglius. Rūta per susirašinėjimo programėlę rašė ilgus tekstus, kuriuose žodis „mama“ pasikartodavo dažniau negu tikra prasmė.
„Ar bent pagalvojai, kaip jai skaudu?“
„Negi taip sunku kartą per metus pabūti šeima?“
„Tomas labai nusiminęs, tu elgiesi per griežtai.“