Eglė pranešimus perskaitydavo, ištrindavo ir po darbo traukdavo ne namo, o į baseiną. Pusvalandis po vandeniu jai veikė geriau už bet kokį šeimos pasitarimą. Ten niekas neprašė pjaustyti mišrainės, niekam nerūpėjo, kodėl ji nes šypsosi. Į butą grįždavo apie dešimtą. Viduje tvyrodavo virtų pusgaminių kvapas, vyriškas nepasitenkinimas ir svetimi lūkesčiai.
Likus dviem dienoms iki jubiliejaus Tomas įėjo į miegamąjį tokiu veidu, lyg jau iš anksto būtų įsižeidęs dėl atsakymo, kurį tikėjosi išgirsti.
– Klausyk, turiu vieną reikalą.
– Jau darosi baisu.
– Mama nusprendė švęsti pas Rūtą. Bet pas ją orkaitė visai prasta, viršus viską sudegina. Padaryk bent savo mėsą ir lavašo vyniotinį. Mes patys pasiimsim. Tau net važiuoti nereikės.
– Koks dosnumas.
– Egle, gal be kandumo?
– O kaip turėčiau? Su dėkingumu? Aš juk pasakiau: ne.
– Tu specialiai taip elgiesi. Nori parodyti charakterį.
– Ne, Tomai. Aš pirmą kartą nebesutinku daryti to, kas man stovi skersai gerklės.
– Dėl tavęs visas balius nueis šuniui ant uodegos.
– Ne dėl manęs. Dėl to, kad jūs įpratote visą šventę sukrauti ant vieno žmogaus pečių.
Jis dar kelias sekundes pastovėjo tarpduryje ir numetė:
– Tu pasidarei pikta.
– Aš pasidariau pavargusi. Tai ne tas pats.
Šeštadienį Eglė iš namų išėjo vienuoliktą. Nusikirpo plaukus, užsuko į knygyną, paskui atsisėdo kavinėje prie prekybos centro ir skaitė, kol už stiklo slinko vežimėliai, maišai ir svetimi vaikai per didelėmis striukėmis. Jai nebuvo nei linksma, nei gėda. Tik tylu. Lyg kažkas pirmą kartą po daugelio metų būtų išjungęs virtuvės gartraukį, kuris iki tol ūžė tiesiai galvoje.
Telefoną ji paliko begarsiu režimu. Kai vakare įjungė ekraną, jame švietė dvylika praleistų Tomo skambučių, aštuoni Rūtos ir trumpa žinutė: „Mama miesto ligoninėje. Spaudimas. Atvažiuok skubiai.“
Priimamajame kvepėjo šlapiais paltais, vaistais ir įtampa. Tomas sėdėjo ant plastikinės kėdės susikūprinęs. Rūta, pasipuošusi šventine palaidine, verkė taip, tarsi didžiausia nukentėjusioji čia būtų ji pati.
– Kas nutiko? – paklausė Eglė.
– Kas nutiko? – Rūta pašoko pirmoji. – Nutiko tai, kad per visą šitą bardaką mama vos nenualpo. Karštas patiekalas vėlavo, vaikai nuvertė lėkštę, ji susinervino, spaudimas šovė į viršų. Jeigu būtum padėjusi, nieko nebūtų atsitikę.
– Ką sakė gydytojas? – Eglė net nepažvelgė į ją.
– Kol kas hipertenzinė krizė, – dusliai atsakė Tomas. – Laukiam.
– Vaistus ryte ji išgėrė?
Rūta sutriko.
– Nežinau. Ji nuo septynių ant kojų buvo. Pjaustymai, užkandžiai, tortas, svečiai…
Eglė lėtai pasuko į ją akis.
– Vadinasi, niekas nepasirūpino, kad žmogus su spaudimu laiku išgertų vaistus, bet visi pasirūpino, kad ant stalo būtų tartalečių.
– Nevaidink protingos, – atšovė Rūta. – Dabar ne metas.
– Kaip tik metas. Tiesiog jums tai nepatogu.
Iš kabineto išėjo gydytoja – pavargusi, griežta, be jokio saldumo balse.
– Kazlauskienės artimieji?
– Taip.
– Būklė stabili. Insulto nėra. Spaudimą sukėlė stresas, persitempimas ir praleisti vaistai. Rytoj atvežkite chalatą, šlepetes, vandens. Ir kitą kartą, jeigu moteriai daugiau kaip šešiasdešimt, neverskite jos visą dieną lakstyti aplink vaišių stalą.
Rūta vėl pravirko. Tomas nuleido galvą. O Eglė netikėtai pajuto ne pyktį, o tirštą, lipnų nuovargį. Visi suaugę žmonės, bet elgiasi taip, lyg gyvenimas būtų mokyklinis renginys, kuriame svarbiausia – kad stalas atrodytų padoriai.
Kitą dieną ji nuvežė į ligoninę daiktus ir termosą sultinio. Ona gulėjo neįprastai tyli, be savo įprastos vadės laikysenos. Ne komanduojanti anyta, ne amžina tvarkytoja, o paprasta pavargusi vyresnio amžiaus moteris.
– Atėjai, – vietoj pasisveikinimo ištarė ji.
– Atėjau.
– Rūta negalėjo?
– Rūta turi vaikų, vyrą, kamščius ir labai jautrią sielos sandarą. Žodžiu, rimtos aplinkybės.
Anyta užsimerkė.
– Nekandžiok. Galva plyšta.
– Tada apsieikim be nereikalingų kalbų. Atvežiau daiktus ir sultinio.
– Pati virei?