– Net nemėgink kišti nosies iš kambario, įžūlėle! Tik pasirodyk su tuo savo veidu – pati pamatysi, kas bus! – pro sukąstus dantis iškošė anyta.
– Ir nė nebandyk! – Ona taip staigiai atsisuko, kad jos blizgūs auskarai su akutėmis švystelėjo į šalis, ant sienos pažerdami mirgančių atspindžių. – Kol čia bus Petrauskai, kad tavęs akyse nematyčiau. Sėdėk savo kampe ir tylėk.
Ieva sustingo prie pravirų virtuvės durų, pirštais gniauždama virtuvinį rankšluostį. Pro siaurą plyšį ji matė, kaip Ona ant žurnalinio staliuko taiso vazą su dirbtinėmis rožėmis, lygina servetėles, dar kartą patikrina, ar krištolinės taurės ant padėklo sustatytos idealia eile.
– Mama, nusiramink… – pamėgino įsiterpti Mantas, tačiau Ona numojo į sūnų ranka taip, tarsi varytų nuo savęs įkyrią musę.
– Tik to man ir betrūko, kad prieš žmones apsijuokčiau! Atvažiuoja Petrauskai, pamatys šitą… – ji akimirkai užsikirto, ieškodama žodžio, – pamatys ją, ir ką pagalvos? Kad mano sūnus vedė bet ką?
Ieva be garso užvėrė duris. Rankos virpėjo, bet ji prisivertė kvėpuoti lėtai ir tolygiai. Treji metai. Jau trejus metus ji gyveno šiame bute Kauno centre, ir kiekvieną kartą, kai ateidavo svečių, būdavo paslepiama lyg gėdinga paslaptis. Lyg brokuotas daiktas, kurio niekas nedrįstų padėti vitrinoje.
Po kokių dešimties minučių nuskambėjo durų skambutis. Ieva girdėjo, kaip anyta čiauška su atvykusiaisiais, kaip susilieja svetimi balsai, kaip nusijuokia Mantas – tuo ypatingu, salonišku juoku, kurio jai niekada neskirdavo.
Ji stovėjo prie savo kambario lango – prie to „kampo“, kaip jį vadino Ona, – ir žvelgė į vakarėjantį miestą.
Spalio sutemos tirštėjo greitai. Priešais esančių namų languose vienas po kito įsižiebdavo žiburiai, ir Ieva netikėtai pagalvojo: kiek ten, už tų apšviestų stiklų, galėtų būti tokių kaip ji moterų? Tokių, kurios slepiasi nuo svetimų akių. Tokių, kurios savo pačių namuose tapo nematomos.
Ji užaugo Šiauliuose, paprastoje šeimoje. Tėvas dirbo gamykloje, mama – bibliotekoje. Baigusi technikumą, Ieva persikėlė į Kauną, išsinuomojo kambarį Šilainiuose ir įsidarbino registratore odontologijos klinikoje. Ten ji ir susipažino su Mantu. Jis atėjo gydytis dantų, šypsojosi, laidė juokelius, pakvietė kavos. Tada jis atrodė kitoks. O gal ji tiesiog labai norėjo tuo patikėti?
– Ieva, atnešk dar ledo, – iš svetainės pasigirdo Manto balsas. Jis kalbėjo tokia intonacija, kokia paprastai kreipiamasi į aptarnaujantį personalą.
Ji ištraukė iš šaldiklio indelį su ledo kubeliais ir išėjo. Svetainėje tvyrojo brangių kvepalų ir konjako kvapų mišinys. Prie stalo sėdėjo Petrauskai – elegantiškai apsirengusi vyresnio amžiaus pora, o šalia jų Ona švytėjo tarsi papuošta kalėdinė eglutė.
– Štai ir mūsų mažoji pagalbininkė, – anyta net nepažvelgė į ją. – Padėk ant stalo ir gali eiti.
Petrauskienė, maždaug šešiasdešimties moteris šaltu, vertinančiu žvilgsniu, nužvelgė Ievą nuo galvos iki kojų.
– O čia kas? Nauja namų tvarkytoja?
Atrodė, kad kambaryje akimirksniu sustingo oras. Ieva padėjo ledukų indą ant stalo ir pakėlė akis. Mantas buvo įnikęs į telefoną, lyg nieko aplinkui nebūtų. Ona veide išspaudė nenatūralią šypseną.
– Ką jūs, Liucija! Ji… na, tolima giminaitė. Kartais padeda namuose.
Giminaitė. Sūnaus žmona – tik „tolima giminaitė“.
Kažkas Ievos viduje tyliai spragtelėjo. Beveik negirdimai, vos juntamai. Tačiau tas spragtelėjimas perbėgo per visą kūną. Ji lėtai nusivalė rankas į prijuostę, tada ją nusirišo. Tvarkingai sulankstė ir padėjo ant kėdės atkaltės.
– Aš esu jo žmona, – ištarė ji tyliai, bet aiškiai. – Manto žmona. Jau trejus metus.
Ona pašoko taip staigiai, kad apvirto kavos puodelis, ir ruda dėmė ėmė skleistis per staltiesę.
– Tu… tu kaip drįsti?! Lauk iš čia! Tuoj pat marš iš svetainės!
– Ne, – Ieva papurtė galvą. – Aš niekur neisiu. Man gana slapstytis nuosavuose namuose.
Mantas pagaliau atplėšė akis nuo telefono. Jo veide susimaišė nesupratimas, susierzinimas ir dar kai kas – baimė prieš motiną.
– Ieva, nekelk scenų. Eik į kambarį, vėliau pasikalbėsim.
– Vėliau? – Ieva trumpai nusijuokė. – Mes jau trejus metus gyvename tuo „vėliau“. Kai mama negirdės. Kai nebus svečių. Kai ji užmigs. Aš daugiau nebelauksiu to jūsų „vėliau“.
Petrauskai sėdėjo apstulbę; akivaizdu, kad tokio vakaro posūkio jie nesitikėjo. Onos veidas užkaito raudoniu.
– Tu… tu begėdė! Aš iš gailesčio tave į namus priėmiau! Maitinau, rengiau, o tu man šitaip…
– Iš gailesčio? – Ievos balsas darėsi tvirtesnis. – Į šiuos namus aš atėjau todėl, kad jūsų sūnus mane vedė. O jūs nuo pirmos dienos darėte viską, kad jausčiausi ne šeimos nare, o tarnaite.
Ji nuėjo į prieškambarį, pasiėmė rankinę ir čiupo paltą. Rankos vėl drebėjo, tačiau šį kartą tas drebulys buvo visai kitoks.