Tai buvo ne baimė. Tai buvo adrenalinas, įsiūtis ir staiga atsivėręs laisvės pojūtis.
– Kur tu susiruošei?! – Mantas pagaliau pašoko nuo vietos. – Tu visai iš proto išėjai?
Ieva atsigręžė jau stovėdama prie slenksčio. Pažvelgė į vyrą, kuris kadaise nešdavo jai gėles, skaitydavo eiles ir tikindavo, kad visada bus šalia. Į tą patį žmogų, kuris praėjus vos dviem savaitėms po vestuvių, motinai paprašius, pirmą kartą pavadino ją „pagalbininke“.
– Aš daugiau nebūsiu jūsų tarnaitė, – ištarė ji tyliai, bet aiškiai. – Ir jūsų paslaptimi taip pat nebeketinu būti. Gyvenkite, kaip mokate.
Durys už jos nugaros užsitrenkė negarsiai, tačiau tas spragtelėjimas nuskambėjo galutinai. Laiptinėje tvyrojo šviežių dažų ir kačių kvapo mišinys. Ieva atsirėmė į sieną, užsimerkė. Širdis daužėsi taip, lyg tuoj prasiveržtų pro krūtinę.
Ji išsitraukė telefoną ir surinko Kotrynos numerį – vienintelės draugės, su kuria per šiuos trejus metus ryšys taip ir nenutrūko.
– Kotryna… ar galėčiau pas tave užsukti? Tik trumpam… Taip… nutiko kai kas…
Vakarinis Kauno troleibusas buvo sausakimšas. Ieva stovėjo įsprausta tarp žmonių, jautė svetimus pečius, brūkštelėjusius pro jos ranką, kažkieno batą ant savo pėdos, drėgnų paltų ir pigaus kavos aparato gėrimo kvapą ore. Ji giliai įkvėpė. Tai buvo paprasto gyvenimo kvapas – tokio, kuriame žmonės skuba savais reikalais, niekas nesislepia ir nevaidina to, kuo nėra.
Viduje buvo tvanku. Ieva laikėsi už metalinio turėklo prie durų ir žiūrėjo į savo atspindį tamsiame lange. Trisdešimt vieneri. Plaukai surišti į uodegą, veidas pablyškęs, po akimis – šešėliai. Kada ji paskutinį kartą žvelgė į veidrodį ne tam, kad patikrintų, ar atrodo pakankamai nepastebima?
Telefonas suvibravo delne. Mantas. Penki praleisti skambučiai. Ieva net nesvarstė – atmetė skambutį ir įjungė tylųjį režimą.
Kotryna gyveno Dainavoje, sename devynaukštyje. Duris atidarė su patogiais naminiais drabužiais ir ištampytais marškinėliais, stipriai apkabino Ievą ir nieko neklausinėjo.
– Arbatos? O gal iškart konjako?
– Arbatos, – Ieva nusivilko paltą ir susmuko ant nutrintos sofos. – Prisigerti dar nesu pasiruošusi.
Kotryna netrukus grįžo su dviem garuojančiais puodeliais, atsisėdo šalia, kojas pasikišdama po savimi.
– Pasakok.
Ir Ieva pradėjo kalbėti. Iš pradžių – tik apie šį vakarą, apie Petrauskus, apie Onos mestus žodžius. Tačiau netrukus sakiniai patys veržėsi lauk, lyg būtų trūkęs užtvankos pylimas. Ji pasakojo, kaip Ona nuo pat pirmos dienos jos nemėgo: „ne iš mūsų rato“, „be pažinčių“, „iš provincijos“. Kaip Mantas pradžioje dar bandė ją ginti, o paskui vis dažniau pritardavo motinai. Kaip Ieva pamažu virto namų darbininke – gamino, šveitė, skalbė, o atėjus svečiams prie bendro stalo jos niekas nekviesdavo. Kaip vieną kartą Ona jai metė: „Nedaryk mums gėdos, pabūk kambaryje.“ Ir Mantas tada nepratarė nė žodžio.
– Ievute… – Kotryna suspaudė jos ranką. – Kodėl tylėjai? Kodėl anksčiau man nepasakei?
– Buvo gėda, – Ieva gurkštelėjo arbatos ir nusidegino lūpą. – Visi kartojo, kaip man pasisekė: geras vyras, butas centre, išsilavinusi anyta… O ką aš turėjau sakyti? Kad jų namuose esu beveik kaip prijaukintas gyvūnas? Kad mano vyras greičiau užstos savo motiną negu mane?
Kotryna nieko neatsakė. Tik glostė jos delną. Už lango ūžė vakarinis Kaunas: kažkur kieme lojo šuo, vaikai dar šūkavo prie laiptinės, trinktelėjo sunkios namo durys.
– Lik pas mane, – po kurio laiko tarė Kotryna. – Kiek reikės, tiek ir būk. Kaip nors susitvarkysim.
Tą naktį Ieva taip ir neužmigo. Gulėjo ant išskleidžiamos lovos, spoksojo į lubas ir mąstė. Prieš trejus metus ji dar tikėjo, kad meilė gali nugalėti viską. Kad Mantas pasikeis. Kad Ona kada nors prie jos pripras. Bet žmonės nesikeičia, jeigu patys to nenori. O Mantas nenorėjo.
Rytas prasidėjo dvidešimčia praleistų vyro skambučių. Netrukus atėjo ir žinutė nuo Onos: „Baik isterikuoti ir grįžk. Nedaryk gėdos šeimai.“
Ieva išjungė telefoną.
Aštuntą valandą Kotryna išėjo į darbą, palikusi jai raktus ir lapelį ant stalo: „Šaldytuvas tavo. Ilsėkis.“ Ieva atsikėlė, nusiprausė po dušu – pirmą kartą per labai ilgą laiką niekur neskubėdama. Išsivirė kavos ir atsisėdo prie lango. Apačioje, kieme, senutės vedžiojo šunis, mamos tempė vaikus į darželį. Paprastas gyvenimas, be kaukių ir nuolatinės baimės.
Ji atsivertė nešiojamąjį kompiuterį ir prisijungė prie elektroninio pašto. Ten gulėjo jos gyvenimo aprašymas, neatnaujintas jau trejus metus. Ona kadaise griežtai pareiškė, kad dirbti jai nėra reikalo: „Kam tau pinigai, mes tavimi pasirūpinsime.“ Tik tas rūpestis galiausiai pasirodė esąs blogesnis už kalėjimą.
Iki vidurdienio Ieva išsiuntė savo gyvenimo aprašymą į šešias klinikas. Vakare jau buvo gavusi du atsakymus – kvietimus atvykti į darbo pokalbį.
Telefoną ji įjungė tik kitą dieną.