Ekrane iškart pasipylė pranešimai: trisdešimt aštuoni praleisti Manto skambučiai ir dar dvylika – nuo anytos. Buvo ir žinutė nuo Onos: „Mantui su širdimi blogai. Ar dabar patenkinta?“
Ieva kreivai šyptelėjo. Sena, iki skausmo pažįstama taktika – spausti per ligas ir kaltę. Per tuos metus ji buvo mačiusi visko: tai Onai galvą plėšia, tai spaudimas šokinėja, tai širdį „duria“. Ir kiekvieną kartą Mantas, viską metęs, puldavo pas motiną.
Tik nuo šiol tai nebebuvo Ievos našta.
Ji parašė trumpai: „Kvieskite greitąją. Aš negrįšiu.“
Pirmasis pokalbis dėl darbo vyko klinikoje netoli Laisvės alėjos. Ieva apsivilko vienintelę padoresnę suknelę, pasidažė, susitvarkė plaukus ir pirmą kartą po ilgo laiko privertė save eiti tiesia nugara. Vyriausioji gydytoja – maždaug penkiasdešimties, rimto, protingo žvilgsnio moteris – peržvelgė jos gyvenimo aprašymą ir ėmė klausinėti apie ankstesnę patirtį.
– Kodėl trejus metus nedirbote?
Ieva akimirkai sustingo. Ką jai atsakyti? Kad vyras su anyta uždraudė? Kad ji buvo laikoma namuose lyg į bokštą uždaryta princesė?
– Dėl šeiminių aplinkybių, – ramiai ištarė ji. – Tačiau dabar esu pasirengusi dirbti visu etatu.
Gydytoja linktelėjo.
– Ieškome registratūros administratorės. Grafikas slenkantis, atlyginimas pradžioje nėra didelis, bet yra galimybių kilti. Ar galėtumėte pradėti po savaitės?
– Galėčiau, – atsakė Ieva.
Ir šį kartą jos šypsena buvo tikra. Pirmą kartą per labai ilgą laiką.
Tą vakarą jos su Kotryna sėdėjo virtuvėje, gėrė pigų vyną iš kartoninės dėžės ir juokėsi taip garsiai, kad net kaimynai turbūt girdėjo.
– Mane priėmė! Kotryna, aš vėl dirbsiu!
– Šaunuolė, – Kotryna kaukštelėjo savo puodeliu į jos. – O Mantas? Vis dar neduoda ramybės?
– Skambina. Rašo. Bet aš neatsiliepiu.
– Ir labai gerai. Tegul pagaliau pajunta, ką reiškia prarasti žmogų.
Tačiau Mantas nieko nesuprato. Po trijų dienų jis ją susirado. Vakare, kai Ieva grįžo iš parduotuvės su pirkinių maišeliais, jis stovėjo prie namo. Sulysęs, pavargęs, suglamžytais marškiniais, atrodantis gerokai vyresnis.
– Ieva, mums reikia pasikalbėti.
– Nėra apie ką, – ji mėgino praeiti pro šalį, bet Mantas sugriebė ją už rankos.
– Mama serga. Rimtai serga. Spaudimas kyla, tabletes ryja saujomis. Gydytojai sako, kad nuo streso. Dėl tavęs.
Ieva ištraukė ranką.
– Dėl manęs? Mantas, tavo mama trejus metus mane kankino. Žemino, slėpė nuo žmonių, elgėsi kaip su tarnaite. O tu tylėjai. Tu visada rinkdavaisi ją, niekada – mane.
– Tu juk žinai, kokia ji… Reikėjo pakentėti, prisitaikyti…
– Prisitaikyti? – Ievos balsas trūko ir pakilo. – Aš trejus metus taikiausi! Skalbiau, gaminau, tvarkiau! Tylėjau, kai ji vadino mane tarnaite! Ir kas pasikeitė? Nieko!
– Ieva, grįžk. Aš pakalbėsiu su mama. Ji supras…
– Ne, – ji papurtė galvą. – Aš nebegrįšiu. Noriu gyventi, Mantas. Gyventi, o ne drebėti iš baimės. Radau darbą. Pradedu iš naujo. Be jūsų.
Ji apsisuko ir nuėjo laiptinės link. Mantas dar kažką šaukė jai pavymui, bet Ieva nebeatsigręžė.
Kotrynos bute buvo šilta, o ore tvyrojo barščių kvapas. Ieva nusivilko paltą, nuėjo į virtuvę ir sunkiai atsisėdo prie stalo.
– Jis buvo čia? – paklausė Kotryna.
– Taip.
– Ką jam pasakei?
– Kad negrįšiu.
Kotryna įpylė jai barščių, šalia padėjo duonos riekę.
– Teisingai padarei. Laikykis. Sunkiausia jau praėjo.
Bet Ieva viduje jautė: tikrasis sunkumas dar tik prasideda.
Darbas klinikoje jai tapo tikru išsigelbėjimu. Ji ateidavo aštuntą ryto, šypsodavosi pacientams, registruodavo vizitus, tvarkydavo dokumentus. Vyriausioji gydytoja Elena buvo griežta, bet teisinga. Ji nesikapstė po Ievos asmeninį gyvenimą, nekamantinėjo ir nesmalsavo – tiesiog leido dirbti.
Po mėnesio Ieva išsinuomojo kambarį Dainavoje. Jis buvo mažutis, baldai atrodė likę dar iš devyniasdešimtųjų, tačiau tai buvo jos vieta. Ji nusipirko naują patalynę, ant lango pakabino užuolaidas, o ant palangės pastatė vazonėlį su žydinčia našlaite. Tai buvo jos kampas, kuriame niekas negalėjo nurodinėti, kaip jai kvėpuoti.
Mantas skambino vis rečiau. Ona dar atsiuntė paskutinę žinutę: „Tu pasigailėsi. Dievas viską mato. Jis nubaus tave už tai, kad sugriovei šeimą.“
Ieva ištrynė numerį ir užblokavo.
Praėjo pusmetis.
Pavasaris į Kauną atėjo pavėlavęs, bet ryžtingas: per savaitę nutirpo sniegas, medžiai apsipylė žaluma, žmonės nusimetė sunkius paltus. Vieną vakarą, grįždama iš darbo per parką, Ieva išvydo Mantą.
Jis sėdėjo ant suoliuko vienas, susikūprinęs, tarsi per tuos kelis mėnesius būtų pasenęs mažiausiai dešimčia metų. Šalia į suolą buvo atremti ramentai.
Ieva norėjo praeiti pro šalį, bet Mantas pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susitiko.
– Ieva…
Jo balsas buvo užkimęs, pavargęs. Ji sustojo per kelis žingsnius nuo jo.
– Kas nutiko?
– Insultas, – Mantas karčiai šyptelėjo. – Prieš du mėnesius. Kairė pusė dar silpna. Gydytojai sako – stresas, išsekimas.