Tą dieną, kai turėjo būti pervesta mano alga, telefonas staiga pratrūko įsakmiu skambučiu, tokiu, kuriame iš anksto nepalikta vietos jokiam „ne“. Ekrane švietė anytos vardas. Ragelį pakėliau ramiai, neskubėdama, tačiau vietoj bent kiek mandagaus pasisveikinimo išgirdau toną, primenantį karinę komandą:
– Egle, tuoj pat atsiųsk man banko ekrano nuotrauką. Noriu matyti, kiek tau šiandien įkrito.
Aš nesusilaikiau ir garsiai nusijuokiau tiesiai į telefono mikrofoną. Panašu, Ona staiga nusprendė iš garbingos pensininkės persikvalifikuoti į mano asmeninę finansų inspektorę.
– Laba diena, Ona. Čia jūs man mokesčių lengvatą tvarkysite ar skolų išieškojimo kontorą steigiate? – pasiteiravau patogiai įsitaisydama fotelyje.
– Kokia dar lengvata! – aname laido gale pasipiktino anyta, akivaizdžiai sutrikusi, kad aš nepuoliau vykdyti jos nurodymo. – Aš privalau žinoti šeimos biudžetą! Siųsk, sakau tau. Turiu su tavimi rimtai pasikalbėti!
Atsakydama tiesiog nutraukiau skambutį. Net nesivarginau ištarti kokio nors formalaus atsisveikinimo. Man trisdešimt aštuoneri, dirbu gydytoja oftalmologe didelėje miesto klinikoje, pati užsidirbu tam, ko noriu, ir jau seniai nesu to amžiaus, kai svetimi pakelti balsai priverčia drebėti iš baimės.
Už lango kaukė pūga, stiklus plakdama saujomis aštraus, ledinio sniego. Mūsų šiltoje virtuvėje tvyrojo ką tik užplikytos čiobrelių arbatos kvapas ir tas jaukus namų pojūtis, kurio nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Mano vyras Marius sėdėjo prie stalo, susikaupęs naršė darbo laiškus nešiojamajame kompiuteryje. Šalia, plačiai išsidrėbęs ant kėdės ir užėmęs lygiai pusę visos laisvos erdvės, arbatą gurkšnojo mano dėdė Antanas – spalvingas vyras, stotas kaip Žemaitijos meška, balsas kaip perkūnas, o humoro jausmas toks lietuviškas, kad su juo nuobodu nebūdavo niekada. Jis buvo užsukęs pas mus pakeliui iš komandiruotės šalies šiaurėje, ir vien jo buvimas žadėjo smagų vakarą.
Nepraėjo nė keturiasdešimt minučių, kai prieškambaryje įžūliai sukaukšėjo spyna. Ona turėjo bjaurų įprotį atsirakinti mūsų duris savo pasidarytu raktų dublikatu, tad ir šįkart ryžtingai įžengė į butą, lyg čia būtų jos nuosava teritorija. Ji buvo įsisupusi į pūkinę striukę, o aplink ją tiesiog virė ta nerami, griaunanti energija, su kuria žmonės paprastai ateina padaryti „gero“ taip, kad paskui tenka ilgai taisyti padarinius. Akivaizdu, mano nutrauktas skambutis jai tapo paskutiniu lašu, todėl ji nusprendė veikti pati.
– Sveiki, jaunimėli! – garsiai paskelbė ji, purtydama sniegą tiesiai ant švaraus kilimėlio. – Egle, kodėl meti ragelį? Aš gi aiškiai lietuviškai pasakiau: turime svarbų finansinį klausimą!
Į koridorių išėjau neskubėdama. Rankas ramiai sukryžiavau ant krūtinės ir pažvelgiau į ją be jokio susierzinimo.
– Ona, jūs, matyt, supainiojote duris. Finansiniai klausimai sprendžiami banko skyriuje. O čia yra mūsų namai. Ir dar yra toks dalykas kaip asmeninė erdvė, į kurią įprasta pasibelsti.
Anyta nervingai trūktelėjo petį, nusispyrė batus ir, nė kiek nesutrikusi, šeimininkišku žingsniu nužygiavo virtuvės link.
– Mes esame viena šeima! Pas mus negali būti jokių paslapčių! – pareiškė ji, nusitraukdama kepurę ir įsitaisydama stalo gale, tarsi nuo seno ten būtų buvusi jos vieta. – Mariaus atlyginimas visas nueina jūsų paskolai ir maistui, šitą aš puikiai žinau. O tavo alga nuo šiol bus mūsų bendras atsarginis fondas. Aš čia pagalvojau, kad turiu perimti finansų valdymą į savo rankas. Tik iš giminystės rūpesčio, žinoma. Jūs dar jauni, išleisite pinigus visokioms nesąmonėms. O man dabar skubiai reikia investuoti į sveikatą!
Ji staiga nutilo, pastebėjusi dėdę Antaną. Šis draugiškai kilstelėjo savo milžinišką puodelį ir gudriai prisimerkė, jo protingose akyse žaidė linksmi žiburėliai.
– Sveika gyva, Onute. Koks vėjas atpūtė per tokią pūgą? – nugriaudėjo jis tokiu bosu, kad lėkštutėse net sučirškė šaukšteliai.
– Labas, Antanai, – suspaudusi lūpas atsakė anyta, akivaizdžiai nepatenkinta, kad virtuvėje atsirado nereikalingų liudininkų. Vis dėlto nuo savo didžiojo plano ji trauktis neketino.
Patogiau įsitaisiusi, ji teatrališkai atsiduso ir susidėjo rankas ant krūtinės, lyg ruoštųsi paskelbti itin skaudžią žinią.
– Aš iš tiesų atėjau ne šiaip sau. Man skubiai reikia pinigų gydymui. Metai, patys suprantate, daro savo. Gydytojas pasakė, kad be rimto ir labai brangaus gydymo neišsiversiu.