– Procedūra labai brangi, – skubiai pridūrė ji, tarsi bijodama, kad kas nors spės įsiterpti. – Egle, pervesk man šiandien savo algą. Aš jau viską išsiaiškinau, turėtų kaip tik užtekti.
Atsisėdau priešais ją ir pajutau, kaip manyje pabunda sausas, beveik profesinis smalsumas. Ginčytis dėl paties ginčo aš nemėgstu, balso nekeliu ir scenų nekeliu. Man kur kas patogiau remtis ne emocijomis, o faktais.
– Kokia konkrečiai procedūra? – paklausiau ramiai, žiūrėdama tiesiai į jos neramiai lakstančias akis. – Kokia diagnozė? Jūs puikiai žinote, kad aš gydytoja. Parodykite išrašus, tyrimus, ligos istoriją. Pati pažiūrėsiu, kas jums paskirta. Jeigu pagalbos tikrai reikia, per savo medicininius ryšius užregistruosiu jus pas geriausius miesto specialistus, ir tai jums nieko nekainuos.
Ona akimis ėmė klaidžioti po virtuvės spinteles. Buvo akivaizdu: tokio dalykiško, šalto ir visiškai nejausmingo atsakymo ji nesitikėjo.
– Ai, ką tu ten supranti su tom savo ligoninėm! – mostelėjo ranka ji. – Tos jūsų nemokamos eilės ir siuntimai! Ten žmogų nugydys, o pavardės net nepaklaus! Man reikia ne kada nors, o rytoj. Ten… na… organizmo energetinis disbalansas. Specialistas paaiškino, kad imunitetui atstatyti ir spaudimui sureguliuoti man būtina nešioti tinkamus tauriuosius metalus ir retus akmenis galvos lygyje. Tai senovinė medicina, profesorių moksliškai patvirtinta!
Marius, iki tol tyliai klausęsis motinos, lėtai nuleido nešiojamojo kompiuterio dangtį. Jo žvilgsnis pasidarė sunkus ir aštrus kaip adata.
Aš tik kreivai šyptelėjau. Šis pigus provincijos spektaklis darėsi net savotiškai įdomus.
– Tinkami akmenys galvos lygyje? Ona, kaip gydytoja galiu jus patikinti: ausų speneliuose nėra jokių stebuklingų ilgaamžiškumo taškų. Ten yra riebalinis audinys, truputis kremzlės ir kapiliarų tinklas. O vienintelis spaudimas, kurį iš tikrųjų pakelia briliantai, yra jūsų pavydžių kaimynių kraujospūdis. Čia iš kokio nemokamo laikraštuko pašte perskaitėte, ar jūsų širdies draugė Janina pagaliau pasigyrė naujais auskarais?
Ona paraudo taip staigiai, lyg prie sausų šiaudų būčiau prikišusi degtuką. Jos genialus, turbūt per bemieges naktis išnešiotas sumanymas ėmė skilti per siūles.
Mat Janina visame rajone garsėjo kaip tikra kombinatorė. Jos didžiausias talentas buvo iš nieko nupinti intrigą ir patogiai gyventi kitų patiklių žmonių sąskaita. Vos prieš kelias dienas ta ponia demonstravo Onai prabangius auskarus ir nė kiek nesigėdydama gyrėsi, kad iš marčios juos išsireikalavo gudriomis manipuliacijomis.
– O kuo čia dėta Janina?! – sušuko anyta, balsui pakilus į spiegiančias gaidas ir tuo pačiu visiškai save išduodama. – Taip, Janinos vaikai rūpestingi, nupirko jai nuostabius briliantinius auskariukus! Ir ką tu manai? Visos ligos kaip ranka nuimtos! O mano tikras sūnus tik už betonines sienas moka, motiną gimdžiusią visai pamiršo! Aš jus auginau, naktimis nemiegojau, viską atidaviau, o jūs man dabar dėl kelių eurų šykštitės!
Supratusi, kad gailesčio korta nesuveikė, Ona akimirksniu pakeitė taktiką. Pyktis nuo jos veido dingo, o jo vietoje atsirado saldi, lipni meilumo kaukė. Ji, regis, nusprendė mane priverstinai apdovanoti laime.
– Eglute, vaikeli mano, – nutęsė ji medumi varvančiu balsu, nuo kurio net dantis sutraukė. – Aš juk ne šiaip tų pinigų prašau, ne iš savanaudiškumo. Vakar buvau pas notarą. Nusprendžiau mūsų šeimos sodybą prie Molėtų visiškai tau perrašyti. Marius vyras, jam tos lysvės ir šiltnamiai nereikalingi, o tu šeimininkė gera, tvirta, ūkiška. Šiandien pervesi man algą gydymui, o kitą savaitę važiuosime tvarkyti namo dokumentų. Būsi teisėta visos sodybos savininkė!
Vos nesusijuokiau balsu. Štai kur šuo pakastas. Klasikinis Janinos jaukas: pažadėti aukso kalnus, priversti auką atverti piniginę, o paskui, žinoma, gražiai parodyti špygą taukuotą, pasiteisinant, kad „dokumentai kažkur pasimetė“ arba „spaudimas pakilo, dabar ne iki notaro“.
Dėdė Antanas garsiai prunkštelėjo, su malonumu gurkštelėjo stiprios arbatos ir, žvelgdamas kažkur į tamsą už lango, mąsliai tarė:
– Žinote, Ona, mūsų autoparke kadaise dirbo vienas mechanikas, Tomas.